Labai primena mano situaciją. Mokykloj turėjau ne vieną draugę, klasėj visi buvo labai susibendravę, tai nebuvo jokių baimių ir kompleksų. Tai įstojusi mokytis, galvojau, kad bus taip pat. Tačiau mano grupėje dauguma buvo merginos ir dauguma labai pavydžios, mėgstančios apkalbinėti ir niekinti viena kita. Aš nenorėjau su tokiomis bendrauti, turėjau tik kelias drauges, su kuriomis buvo galima pasikalbėti apie studijas. Taigi tapau tokia, kokią tu aprašai save esanti mokykloje. Man pradėjo atrodyti, kad tikrai tokia ir esu, pamiršau laikus mokykloje. Tuomet išvažiavau vasarai į Lenkiją – buvau begalo laiminga, nes net nekalbėdama savo gimtąją kalba susiradau daug nuostabių draugų. Man tai buvo pati nuostabiausia vasara, kuri kardinaliai pakeitė mano gyvenimą ir mąstymą. Tada supratau, kad ne manyje kažkas yra blogai – o tu merginų požiūris į aplinka yra blogas. Gerai, kad man buvo likę metai po kelionės į Lenkiją. Tai iškentėjau tuos metus per daug nebendraudama su savo kursiokėm. Bendravau su savo draugais iš Lenkijos. Kaip tik tuo metų susipažinau su savo vaikinu. Tai man kolegija buvo tik vieta kur mokausi. O už jos ribų toliau džiaugiausi gyvenimu
