Na, mano situacija labai panaši, tik susitinkame šiek tiek dažniau. Vaikinas visas jėgas ir visą savo jaunystę atiduoda darbui. Po 1.5m draugystės laiko nebeatlaikiau ir pradėjau kalbėti apie skyrybas. Širdį labai skaudėjo, bet nebegalėjau draugauti su kažkuo, ko iš tiesų nėra. Galiausiai apie viską pakalbėjome, išsakiau viską, visiškai VISKĄ, ką šiaip būčiau nutylėjusi ir galiu pasakyti, kad šis pokalbis mus suartino. Jis suprato kokia situacija manęs netenkina ir pradėjo kitaip su manimi bendrauti, planuoti laisvalaikį kartu ir t.t. Tai nereiškia, kad mažiau laiko skiria darbui, bet rodo daugiau dėmesio man. Viskas išsisprendė. Nežinau kiek ilgai taip jausiuosi, bet dabar jaučiuosi puikiai. Tiesiog į šią situaciją ir pati pažvelgiau kitaip… Jei aš jį myliu ir kartu mums gera, tai neverta visko mesti. Jis nepasikeis, todėl neverta net bandyti keisti ir turiu arba susitaikyti su tuo, arba ieškoti kito varianto, bet nieko kito nenoriu. Tenka pripažinti, kad darbas jiems labai svarbu, tai jų saviraiška ir norėdami turėti santykius, jie turi išmokti skirti dėmesio mums ir parodyti, kad esame labai reikalingos.
