Užaugau nepilnoje šeimoje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Ar yra čia merginų, užaugusių nepilnoje šeimoje? Aš esu. Ir man baisu. Kodėl? Būtent todėl, jog bijau, kad nesugebėsiu pati sukurti ir išlaikyti šeimos drauge. Užaugau su mama, be tėčio. Mano mama yra laisva ir nuo nieko nepriklausoma moteris. Ji turi draugų, su kuriais gali susitikti išgerti kavos, nueiti į kiną ar pan. Ji gali elgtis laisvai, veikti, ką nori, prieš tai nieko neįspėjus. O aš visada širdyje labai norėjau pilnos šeimos, todėl ir pati svajoju, kad turėčiau gražią šeimą, kurioje būtų gražūs santykiai, darna. Tačiau man baisu, nes niekada nemačiau tokio šeimos modelio. Baisu, kad išsiskirsim, juk tiek daug žmonių skiriasi… Baisu, kad visada jausiuos pririšta ir nesugebėsiu būti šeimoje… Ar yra čia merginų, užaugusių nepilnoje šeimoje? Kaip jaučiatės jūs?
Aš ir užaugau su mama.Nors tėtis gyvena kaimynystėje.Bet buvo sunku,kai būna susitikimai šeimom,draugės su tėčiais laksto,žaidžia,o aš viena.Reikėdavo tėčio palaikymo,paskatinimo,to bendravimo su kita lytimi(nesupraskit klaidingai).Bet dabar stengiuosi mažiau apie tai galvot.Pati ir noriu pilnos šeimos.Jei labai norėsi,turėsi!!
Aš irgi augau nepilnoje šeimoje: mama po skyrybų mus su broliu augino viena, kitos šeimos nesukūrė. Jaunystėje taip pat bijojau, kad nemokėsiu branginti santykių, kad nesugebėsiu gyventi šeimoje, nes neturiu šeimos modelio. Labai bijojau kurti šeimą, ilgai atidėliojau, net porą kartų “bėgau” nuo to, vos reikalai pakrypdavo ton pusėn… Bet jau daugiau nei penkiolika metų esu ištekėjusi. Ir nė karto dėl to neabejojau, nesigailėjau…
Esmė, kad aš turiu vaikiną jau nemažą laiko tarpą ir jau esu ne paauglė. Santykius aš netgi labai vertinu, tačiau bijau, kad nesugebėsiu būti gera žmona, gyventi santuokoje…
Bet to niekaip nesužinosi, kol… nepabandysi…
Na, aš kokius pirmuosius 6 metus apskritai didžiąją laiko dalį praleidau pas senelius, mamą matydavau geriausiu atveju tik savaitgaliais (studijavo). Vėliau augau su ja. Gimė ir brolis… Buvo visokių antrų pusių, aišku, bet daugiau mažiau nenusisekę tie visi santykiai mamai buvo. Tėvą mačiau tik visai mažytė, po to kelis kartus dėl alimentų ir… viskas. Bet, žinok, nemanau, kad tai pakeitė kažkaip mano požiūrį į vyrus. Atvirkščiai, gal net tai padeda labiau vertinti žmogų, kuris yra šalia ir mane myli, ieškoti kompromisų buityje, labiau vertinti šeimyninius santykius, mamos pastangas mus užauginti dorais žmonėmis.
Sutinku su jumis… Tačiau, ką daryti su baime?..
aš irgi iš ne pilnos šeimos. bet labai stiprų šeimos poreikį turiu – nors dabar vaikų nenoriu, bet ateities modelis yra pilna graži šeima su vaikais. Esu labai šeimyniška nuo pat pilnametystės. Man geriau namus susitvarkyt, jaukiai pabūt, nei lėkt kur į klubą. Visai nesijaudinu, kad nemokėsiu gyventi santuokoje. Net ir iš pilnų šeimų kilę žmonės skiriasi, ne tam juk esmė.
as uzaugau su mama, bet kazkaip nei karto nebuvau pagalvojus, kad galesiu buti bloga zmona ar nesugebet tinkamai puoselet santykiu (dabar man 23, tai gal dar spesiu issigast). Tikriausiai mano per auskta saviverte
Aš irgi užaugau tik su mama. Tėvai išsiskyrė kai man buvo 1 metukai. Iš tėčio visą laiką gavau finansinę paramą, dėl to viską turėjau vaikystei/paauglystei, ko bendraamžiai pavydėjo, o aš atvirkščiai pavydėjau jiems, kad į mokyklos šventes jie ateina su mama ir tėčiu, o aš tik su mama.
Užaugau. Pati sukūriau šeimą, turiu mažą mergytę. ir man kai augusiai tik su mama atrodo, kad ir dukrai nereikia to tėčio, užtenka ir manęs, aš galiu būti ir mama ir tėtis, taip sakant 2in1. Bet toli gražu ne. Vaikas turi turėti ir vyrišką ir moterišką paveikslą šeimoje.
Tai va, bandau po truputi pratintis gyventi su vyru, šeimoje…. Kol kas tai sunkiai sekasi, nes vis nesutariam… Bet tikiu, kad su laiku tas noras tik augs, kad turėt normalią, pilną šeimą, ir kad dukrytė augtų būtent tokioje.
Niekad nepagalvojau jog dėl to kad užaugau nepilnoje šeimoje nesugebėsiu išlaikyti santykių. Nesąmonė absoliuti.
O as manau,kad tie kas uzaugo nepilnoj seimoj,kaip tik sukuria labai grazias ir tvirtas seimas,nes tiesiog nori tureti tai,ka vaikystej is ju ateme likimas.Bent as labai noriu darnios seimos,kai vakarais visi susedam prie didelio stalo ir dalinames dienos ivykiais,graziu kaledu,nes nuo 15m jas is vis svenciau viena,na su suniu,bet..(esu vienturte,mama isvyko dirbt i uzsieni kai man buvo 14m,po keliu menesiu tevas isejo gyventi pas kita,o as likau gyvent viena).
Žinot kas man dar baisu? Man baisu bus palikti mamą vieną, tai irgi neduoda ramybės. Bus labai labai gaila, kai ji liks viena… Man ir pačiai labai jos trūks, nes esu įpratusi būti su ja, o ji įpratusi būti su manim…
Aš užaugau nepilnoje. Bet man tai niekaip netrukdė, atvirkščiai, buvo tik geriau. Nemaniau, kad likimas kažką iš manęs atėmė. Šeimos su tėčiais man vaikystėj atrodė kažkoks nesusipratimas, atrodė, kaip šlykštu, dar kažkoks žmogus aiškina, kaip privalai elgtis, lyg vieno tokio žmogaus neužtektų.
nu jei tėtis atrodo šlykščiai tai gal jau ir problemų yra
Uzaugau nepilnoje seimoje,su mama,bet niekada neturejau jokiu kompleksu,kad neturiu tecio ir man jo visai nereikejo,gal todel,kad turejau superine mama ir man nieko netruko.O del baimiu,kad nemokesite gyventi seimoje manau neverta baimintis,daznu atveju zmones uzauge nepilnoje seimoje dar labiau brangina seima kaip ja sukuria ir daro viska,kad ja issaugoti
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
