Įklimpau
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Į depresiją..
Ką daryti? Kaip atsistoti ant kojų ir vėl džiaugtis gyvenimu?
Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo, mintys padrikos, nesinori niekur eiti.
Na, o jei ir norisi tai nėra su kuo.
Pradėsiu nuo to, kad turėjau vaikiną… Su juo planavau visą savo likusį gyvenimą. Su juo draugavome 5 metus, tada jis mane išdavė. Atrodo praėjo pora mėnesių, bet atsistoti ant kojų aš negaliu. Kuo toliau tuo labiau linkstu į depresiją. Akyse neliko jokios kibirkšties, lūpose – jokios šypsenos. Aplinkiniai sako, jog seniau buvau fainesnė, daug linksmesnė. Dabar nebėra dėl ko džiaugtis. Praradau tikrus draugus. Kartais norisi numirti.
Klausimas vienas..
Ką darėt? Kaip atsistojot? Kaip vėl pradėjot džiaugtis gyvenimu?
Galvojimas, kad turiu rankas ir kojas, esu sveika nebepadeda.
Jaučiuosi niekam nereikalinga.
Aš išeinu, dirbu mylimą darbą. Bet net mylimas darbas nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek seniau. Ką daryti, ką keisti?
ech
Pradėk gyvenimą iš naujo. Galvok į priekį, o ne sukiokis atgal ir išgyvenk eilinį kartą praeitį. Tik tu viena gali susitvarkyti su savo mintimis ir elgesiu, niekas kitas to už tave nepadarys. Kartais ir aš pasijaučiu taip, lyg būčiau niekam nereikalinga, bet vis sau mintyse kartoju, kad jei visi nuo manęs pabėgo, vadinasi dėl to buvau kalta aš ir ateityje turiu keisti savo poelgius, kad viskas eitų link laimės pusės..
Siūlyčiau pradėt nuo knygos David D. Burns, M. D.
GEROS NUOTAIKOS VADOVAS
nauja emocijų terapija
yra internete .pdf parsisiust galima
Puikus mąstymas, labai ačiū Jums.
Galbūt ir verta paskaityti, atrodo seniai tai dariau.. Ačiū.
Vien pamastymais tikros depresijos neisgydysi. Tai daro vaistai kuriuos skiria daktarai. Tik pradziai reikia issiaiskinti ar tai depresija kol dar galite blaiviai mastyti, o jeigu temsit guma kol bus per velu tai nieks nebeisgelbes
Galbūt dar kažkas kažkuo užsiėmėte, kas padėjo atsigauti?
Na negąsdinkite taip… Tikiuosi pati išsikapstyti.
Kai pasiekiu kritinę ribą, kai galvoju, kad esu pati nelaimingiausia pasaulyje, paklausiu savęs: ar tikrai? Ir kai atsakau sau, kad pasaulyje yra gyvenančių taip blogai, kaip aš galbūt net niekada negyvensiu, kad galybė žmonių serga mirtinomis ligomis ar yra ant mirties slenksčio, daug žmonių nemato, negirdi, nekalba, nejuda..kiti iš vis tik egzistuoja… Tada greit nuveju tokias mintis šalin ir mintyse pradedu save barti, kad kai milijonams iš tiesų yra blogai aš verkšlenu dėl tokių dalykų, kuriuos galima išgyventi… Ir tada suprantu, kad aš iš tiesų esu laiminga ir galiu žengti į priekį
Stengiuosi ir aš taip daryti, tačiau kitą rytą vėl tas pats…
Gal reikia kažką daugiau veikti, mažiau prie kompiuterio laiko praleisti.
Kažkur eiti, su kažkuo susipažinti.
is kokio jus miesto?
Aš iš Šiaulių.
tikrai taip kai per ilgai užsisėdžiu namuose, neturiu jokios veiklos tai irgi prisigalvoju visokių nesamonių, o paskui visus iš eilės apstaugiu ir kaltinu dėl nebūtų dalykų.. Žinau, kad tai reikia keisti, tik kol kas turiu su tuo taikytis ir turėt omeny tai, kad nebedaug liko iki permainų
Na taip, reikia pradėti keistis. Ačiū Jums labai.
Tikrai, turiu rankas, kojas, esu sveika (neskaitant peršalimo)..
Ko daugiau galima norėti.
Reik susirasti naujos veiklos, bet kuri patiktų ir teiktų malonumą tikrai manau nepablogintų situacijos.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
