Aš buvau parašiusi patį ilgiausią postą savo gyvenime, bet ištryniau. Tie samprotavimai realios naudos neatneš. Patarimas vienas – auk. Pradžioj auk meile jam, laistoma kaip asmenybė, stenkis būti tokia, kad jam patiktum, bet ne pustykis kaip povas, o tobulėk visapusiškai kaip asmenybė, kartu augs ir savigarba, o kartu ir aplinkiniai labiau gerbs ir jau nesinorės tavimi naudotis kaip žaisliuku. Labai tikėtina, kad praėjus keliems metams(o gal ir tiek nereikės) suvoksi, kad gal to žmogaus apskritai niekada ir nemylėjai. Ar pastebėjot, kad didžiausias kančias ir audringiausius jausmus sukelia nelaiminga meilė(jei toks dalykas kaip meilė apskritai yra)? Ar tai nėra paprasčiausiai įžeistas EGO: “Mane atstūmė, nešliaužiojo keliais kaip visi kiti”. Juk kai atstumia, skauda, o skausmas būna kažkur paširdžiuose.
Ir… pamatysi, vieną dieną peraugsi jį ir suprasi, kad tau jau jo ir nebereikia. Nes jis, tikėtina, nebus tiek paaugęs, kiek tu. O, va, esantys šalia, paprastai užauga kartu. Nepaleisk to gero žmogaus, kuris tave vertina, bent kol kas tai tikrai.
p.s. kalbu TIK iš patirties. Buvau priversta taip elgtis pati. Pasveikau.
