Sveikutė. Draugavau su vaikinu beveik 4 metus, nuo 15 metu. Išsiskyrėme , tiksliau aš jį palikau, nes jis man neskyrė dėmesio, santykiai buvo atšalę, jis buvo tinginys, nenorėjo nieko veikti, o kaip aš tokia aktuviatė tai man buvo nuobodu ir gyvenimas pasidaręs kaip nenuvaldoma rutina, tas pats per tą patį. Išsiskyrėm porai mėnesių. Tačiau pabaiga kiek kitokia. Mes susitaikėm. Normaliai viską išsiaiškinom, dabar jis tikrai daug daugiau stengiasi, viskas atrodo grįžo į savo vėžias, kaip seniau buvo. Nesigailiu, kad susitaikiau , svarbu radom kompromisą, o per tuos kelis mėnesius, išsiilgom vienas kito dar labiau.

gyvenom kartu, išsiskyrėm po daugiau nei dviejų metų, nes jis su savo draugėm gražiau elgėsi nei su manim. Per du su puse metų gėlių gavau du kartus ir tai kai vos ne pati išsireikalavau, o savo draugei, net su vardadieniu gėlių padovanojo… Aš dėmesio žmogus, tai mane įžeidė ir dar daug kitų dalykų, todėl nepabijojau pokyčių ir palikau jį

po 1,5 metų. aš jį palikau, nes žmogui nebuvo nieko švento – pažadai neištesėti, melavimas, veidmainiavimas, tinginystė, neatsakingumas, chamiškumas ir t.t.

Po 5metų palikau jį, nes buvo geras kaip žmogus, bet prastas draugas,pašnekovas ir meilužis, labai daug kartų atleidau jo išdaigas…po šios draugystės supratau, jog po pirmos vaikino kiaulystės reik mest per bortą, nes niekas nesikeis.

po triju, su kitu po penkiu, su kitu po triju, bet ten sudetingiau gavos – tai likom iki sio…jau 10 metu, nu tipo po tu triju norejom skirtis, bet mistiskai pats likimas neleido o visos kitos draugystes, kuriu n buvo netrukdavo ilgiau puses metu

Po 5 metų su kapeikom. Galbūt, kad per anksti pradėjom draugauti, per tuos 5 – erius metus išsikvėpė meilė, taip pat išsiskyrė interesai, ilgai kentėjau ir maniau, kad viską pavyks pataisyt, bet įsimylėjau savo dabartinį vyrą ir tada gražiai išsiskyrėm…

kai pradejome draugauti man buvo 14 o jam 17 )) ir buvome kartu 3,5 metu.Palikau ji, nes pajutau jog zmogus neturi ateities viziju jokiu, nieko nedirba, nesimoko.. supratau kad mums ne pakeliui netrukus sutikau kita vaikina su kuriuo nesenai atsventeme 4 metu draugyste esu labai laiminga ir tikrai dziaugiuosi savo priimtu sprendimu

po 8m draugystes palikau ji.zmogus tiesiog gyveno sia diena,nieko nemaste i ateiti.nenoredavo nieko veikt,geriausias laiko praleidimas jam buvo tv ziurejimas.lb dziaugiuosi,nes db esu su zmogum,visiska buvusiojo priesingybe

Po 5metu. Jau buvo planuotos ir vestuves ir visa kita, bet savo draugu rate susipazinau su vienu vaikinu. Kai kartais susitikdavom su tuo vaikinu, jis iskart pasake : ” as nebusiu tau trecias”. Palikau saviski del naujos meiles, ir tai buvo mano pats geriausias sprendimas! Pradejom draugaut, paskui seke vestuves, dabar auginam metuku sunu, ir esu begalo laiminga kad jis pasipainiojo mano kelyje

Po 5metų, nes tapo žmogumi be tikslų ir paskutiniu metu jis mane dusindavo, su juo tapau aš nebe aš. Pažadai pas jį ir likdavo pažadais, išėjau pasakydama ”prižadu grįšiu” bet taip ir nebegrįžau, matau suprato kad pažadus reikia tesėti, ir koks jausmas kai jų netesi. Melas tapo kasdienybė. Draugai jam tapo aukščiau visko. Dabar jaučiuosi laiminga nes aš tapau vėl aš. Tikiuosi ir jis bus laimingas tik jau be manęs. O meile išejo su jo pažadais..

Dar neteko išsiskirti. Labai džiaugiuosi, neturėdama tokios patirties

po 3 metų, nes likom tiesiog draugais ir sugyventiniais, mane erzino viskas, ką jis daro, apie jo prisilietimus nenorėjau net galvoti

pykit nepykus, bet nervina kai tema aiškiai nukreipta į išsiskyrusias, o čia pasireiškia panelė, kuri dar neišsiskyrusi ir neturi tokios patirties.

pradraugavom 8-9, is ju pragyvenom 5kokius.. issikyrem, nes sirdy jauciau, kad ne mano zmogus, ir tik pasitaikius progai( o ta proga dabartinis mano vyras), ,,tepiau slides,,. sunku buvo be proto, tiek atrodo visko buvo kurta, tiek isgyvento, sukaupta…

Po beveik 7m. Jis buvo užsienietis, beveik kartu negyvenom, bet viskas buvo labai rimta. Tačiau vieną dieną tiesiog pavargau ilgėtis, daviau jam ultimatumą – arba pradedam gyventi vienoje šalyje kartu, arba skiriamės.. ir ką gi, vaikinui pritrūko ryžto, o man kaip tik drąsos buvo per akis, tai plyštančia širdimi palikau žmogų, kurį tada mylėjau. Skaudėjo baisiai, bet dabar esu labai laiminga, kad taip padariau, nes po to kažkaip staiga atsirado kitas berniukas, su kuriuo tapom labai gerais draugais, padėjo užsimiršti. Jeigu jaučiatės nelaimingos – skirkitės ir negaiškit brangaus laiko, paskaudės, atrodys pasaulio pabaiga, bet po to pamatysit kokios laimingos galite būti!