Išdaviau – skirtis ar ne?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas vakaras. Paskutines kelias dienas jaučiuosi kaip nesava, todėl labai prašau jūsų patarimų ir pagalbos.
Prieš tris mėnesius pradėjau draugauti su vaikinu, kurį iki tol pažinojau 3 metus, o meilėje vienas kitam prisipažinom prieš metus, bet nenorėjom gadinti draugiškų santykių. Mano draugas visada buvo labai drovus ir pavydus, bijojo, kad gali mane prarasti. Neseniai net pasakė, kad jei jį palikčiau, sugadinčiau jo gyvenimą. Dienos bėgo, kartais jis man atrodė svajonių princas, nes beprotiškai mane myli, o kartais man buvo tikrai baisu, nes esu dar, “neišsilaksčius”, o jis net ir apie vedybas kalbėjo ir net visai rimtai… Taip ir iki dabar nesuprantu, ar myliu jį, ar myliu tik dėl to, kad bijau nemylėti.
Prieš porą savaičių susipažinau su kitu vaikinu. Jis visiška mano vaikino priešingybė – drąsus, neįsižeidžia, studijuoja (čia didelis pliusas, nes maniškis dirba – gal dėl to jam ir atrodo, kad reikia apie šeimą galvoti?), kaip ir aš, turi aiškią gyvenimo viziją ir misiją. Turi svajonių. Susitikau su juo kelis kartus, vaikinui nieko nesakiau, bet kartą ėmėm ir pasibučiavom. Abu buvom truputį išgėrę. Nieko daugiau neįvyko, bet labai save graužiu. Ne dėl to, kad išdaviau, bet dėl to, kad išdaviau ir net nesigailiu. Negi tai sveika ir normalu? Net nenoriu pagalvoti, kokia būtų vaikino reakcija, jei pasakyčiau… Todėl nesakysiu niekad.
Mano vaikinui depresija. Galbūt jis pats nesupranta, kad turi problemų, bet aš, tai mačiusi ir išgyvenusi, tuo net neabejoju. Jam ir ankstesnėj paauglystėj buvo diagnozuoti įvairūs sutrikimai, pavyzdžiui, nerimo, valgymo, ta pati depresija. Pamilau jį dar tokį, manau, kad jam šiek tiek padėjau išsikapstyti. Tačiau pastaruoju metu jo emocinė sveikata pablogėjo, graužiu save, kad sutikau draugauti. Tą minutę atrodė, kad elgiuosi teisingai, o dabar matau, kad taip padariau, matyt, iš gailesčio jam. Jei jį paliksiu – bijau, kad niekada neatsigaus arba net dar blogiau – nusižudys. Yra man sakęs ne kartą, kad jei ne aš, jis gyvenime liks vienišas ir nelaimingas. O jis tikrai nėra žmogus, kurį norėčiau supažindinti su abiem tėvais ar pirmą kartą pasimylėti.
Kaip elgtis? Vaikino palikti dabar tikrai negaliu, bent jau iki tol, kol jis nesikreips pagalbos dėl depresijos ir neretų panikos priepuolių į profesionalus (siūliau ne kartą, pati išgyvenau laiką, kai buvo sunku, bet jis bijo). O ką daryti su nauja pažintimi? Toliau bendrauti? Vaikinas šiuo metu apie mus nieko nežino ir sužinoti šiuo metu jam nėra galimybės.
Man 18, jam 19. Nors prieš save matau 13metį vaiką…
Išgyvens, palik. Nesiaukok. Manau jis labiau manipuliuoja tavo gerumu ir jautrumu.
faktas, kad manipuliuoja, o jei kažką užsimenu apie tai, kad nežinau, ar noriu su juo būti visą gyvenimą, įsižeidžia, nuliūsta. kartais net panikos priepuolis prasideda. bet tokiom akimirkom taip išsigąstu, kad puolu atsiprašinėti ir atsiiminėti žodžius.
įklimpau iki ausų.
dar reikėtų paminėti, kad nuo tos akimirkos, kai pradėjom draugauti, jis pradėjo labai daug pinigų man skirti. gal taip bando prisirišti?
aš jam pirma mergina, net pirma, su kuria pasibučiavo (19 metų) , jis man pirmas vaikinas.
manau, turi jam padet nueiti pas specialistus, o tada issiskirti.
Aš irgi įklimpus. Mano meile vaikinui baigėsi o jis vis kartoja jog nežino ką be manęs darytų, sako jog aš vienintelė priežastis Kodėl jis dar gyvas. Su tėvais namie “pjaunasi” ir šiaip jam niekas gyvenime nesiseka.
suprantu, kaip jaučiatės. užjaučiu, ieškom pagalbos kartu
O dieve… galbūt turi galimybę nueiti pas psichologą patarimų.? Net nežinau. Įsivaizduoju kaip jis tave erzina kiekviename žingsnyje. Galbūt pradėk po truputį po kokius klubus vaikščiot, linksmintis. Pradėk mėtyti frazes, kad nori gyvenime viską išbandyti, tuomet kurti šeimą….
einu kartais su draugėm pašokti. jam tai labai nepatinka, nes pavydi, kad su kitais šoku. o jei koks tūsas pas draugą ar draugę namuose – tada visai baisu. esu sakiusi, kad nenoriu dar “nuslūgti”…
čia ir dar viena bėda – per savo uždarumą prarado visus draugus, todėl pasišneka tik su manimi, kartais tėvais. per didelė našta man.
op
Pati sau jau atsakei. Įsiklausyk: „Faktas, kad manipuliuoja”. Ar tu nori būti manipuliatoriaus draugė? Baik bajerius! Ir dar vienas dalykas. Iš tavo pasisakymų panašu, kad šio vaikino gaili, bet gailesčio nereikėtų painioti su meile. O būtent meilės tu jam, kaip suprantu, ir negali duoti – tai yra būtent to, ko šis vaikinas labiausiai trokšta. Palik jį vien dėl to. Kaip jis išgyvens išsiskyrimą, priklausys nuo to, kokiame kontekste jį paliksi. Bet jei nemyli – tai ir neteik tuščių vilčių žmogui, negaišink jo brangaus laiko – tegul jis skiria jį tam, jog susirastų jį mylinčią merginą. Žodžiu, neužimk vietos tos, kuri norėtų ir galėtų jį mylėti ir suprasti, su kuria santykiai klostytųsi nuoširdžiai, be manipuliavimų.
Jeigu neesi su juo laiminga ir esi su juo tik todėl, kad jis turi psichologinių problemų, tada tikrai siūlau palikti. Bet nepalik jo visiškai vieno, įsitikink, kad jis turi kažkokią psichologinę atramą, maža ką, jei gydėsi depresiją, užeina priepoliai, tai tikrai negalima jo palikti be atramos, ypač jei tu esi jam pirma mergina, tai jį skyrybos tikrai paveiks, o psichologinės problemos gali labai apsunkint reakciją į skyrybas sėkmės!
Oi, oi, kokie tie vaikinai nukriausti… As taip kankinausi 5.5metu, dabar ziauriai gailiuosi, kad issvaisciau sitiek laiko su netinkamu zmogumi. O grasinimu irgi visokiausiu buvo, kad nusizudys, mane nuzudys ir t.t. Aciu Dievui viskas baigesi ir salia saves turiu mylima vaikina. Negaiskit laiko , nesiaukokit. Tikrai isgyvens .
Jei ir nusižudys – jis debilas. Geriau gyventi nelaimingam, nei mirti tokiam.
O šiaip tai mesk tokį durnelį. Tik pirmiau prabusk ir apturėk tokią situaciją.
Tie panikos priepuoliai nėra malonus dalykas, bet ir nėra labai gresiantis sveikatai, todėl, manau, jo atžvilgiu, yra kvaila tuo manipuliuoti, nes realiai, jo liga nėra vien tavo problema, tai yra jo problema, kurios kiti žmonės neišspręs. O būti su juo visą gyvenimą vien dėl to, kad jis yra silpnas žmogus ir reikia jo gailėtis, būtų laaabai per daug altruistiška ir kvaila.
Giliai bridai. Buvau panašioj situacijoj, irgi sutikau draugauti su vaikinu vos ne iš gailesčio, na, tik kad poto įsiliepsnojo meilė pas mus, bet truko neilgai, poto vėl prasidėjo manipuliacijos ir metus kankinausi su juo draugaudama nes jo emocinė būklė irgi buvo nestabili, pasipylė grasinimai kad nusižudys jei paliksiu, bet vieną kartą neištvėriau ir pasakiau – žudykis, tik įrodysi kad tu manęs nevertas. ir ignoravau daugiau. Negyvenk dėl kito žmogaus, palik jį kuo greičiau, kol dar neilgai esat kartu, poto bus tik dar sunkiau…
Atrodo lyg tai butu mano istorija. Virs dvieju metu pradraugavau su tokiu pat psichologiniu problemu turinciu manipuliatoriumi. Dabar supratau,kad buvau tik is gailescio,nors pradzioje ir buvo meile, taciau pamacius tikraji veida ji isbleso ir liko prisirisimas, bei matymas, kad tas zmogus be manes daugiau neturi nieko. Jis visko atsisake, kartojo kad mane myli labiau nei tevus, pavydumo laipsnis buvo iki dangaus, turejau sedeti su juo tarp 4 sienu, nes jis neturejo kur ir su kuo iseiti. Esame issiskyre apie puse metu, bet vel sugrizo prasydamas taikytis, menesi vaidino koks jis ir jo gyvenimas yra pasikeites ir tikrai tuo buvau patikejus ir net apsidziaugus, nes pamaniau kad gryzta tie jausmai, kurie buvo pacioje draugystes pradzioje, bet zmogui atsibodo ilgai apsimetineti ir vel pradejo zudytis del manes, psichuoti.. Nors ne karta ir pas psichologe lankesis, gulejes ligonineje girdomas vaistu, bet niekas nepadejo ;/
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
