Sveiki. Esu abiturientė ir dar nesu turėjusi normalaus vaikino. Vaikiškų draugysčių neskaitau. Visą laiką gaudavau ir gaunu nemažai vaikinų dėmesio, bet man jų tiesiog nereikėjo, visada jaučiausi vaikas,draugystes norėjau atidėti tolimesniam laikui arba tikėjausi pastoviai kažkokio WOW vaikino. Visi buvo per prasti arba per geri atrodė. Žodžiu nesupratau ko aš noriu.

Tai va, tokie praeityje meilės reikalai, o dabar atsitiko taip.. Yra toks vaikinukas iš kitos klasės, su kuriuo nuo šių metų pradėjome eiti kartu į tą pačią pamoką. Ir jį tik dabar pastebėjau po daugelio metų. Iš pirmo žvilgsnio jis nėra išvaizdus ir atrodė niekada gyvenime į tokį nežiūrėčiau, iš aprangos matyti, kad nepasiturintis, neišsišokantis, tačiau dabar man jis gražiausias vaikinas pasaulyje, pats mieliausias, šypsena tokia nuoširdi.. Pastebėti jį pradėjau, kai mokytoja jį nuolatos giria, kad jis protingas, gabus ir jo rezultatai visada geriausi pogrupyje. Jis visada taip nuoširdžiai ir nedrąsiai nusišypso. Kiekvieną dieną, vakarą, naktį galvoju apie jį, ryškiai prisimenu jo veidą, tą šypseną. Ahh.. Žinau tik jo vardą ir daugiau nieko, net nesame kalbėję.. Dažnai pastebiu, kad jis atsisuka į mane ir mūsų žvilgsniai susitinka ir tada mano viduje kažkas darosi, širdis daužosi kaip išprotėjus. bet gal čia tik taip atrodo man, kai žmogus patinka ir kiekvieną menkniekį nereikšmingą pastebi ir tai išpūti lyg burbulą, gal jis į visas taip atsisukinėja(tikiuosi ne). Aš tai pamokai nesu gabi ir jos tiesiog nekęsdavau, bet dabar aš su džiaugsmu jos laukiu, kad galėčiau pamatyti jį ir net pradėjau labai stengtis suprasti ir gauti geresnį rezultatą, kad bent kiek jis mane pastebėtų. Nėra taip buvę mano gyvenime, kad jausčiau kažkokius labai stiprius jausmus žmogui ir nenustočiau galvoti apie jį, kai jo visiškai nepažįstu. Aš net jaučiuosi laiminga, kai jis gerą rezultatą gauna ir pamatau jo šypseną veide, tiesiog net nemoku apsakyti to stipraus jausmo, kai matau jį. Taip norėčiau su juo pabendrauti… Bet nežinau kaip! Ką tokio daryti reiktų, kad užkalbintų mane ar pačiai kažkokią ‘nekaltą’ priežastį sugalvot, kad kažkaip pakalbėti su juo, kad nesusimaučiau ir po to nebūtų gėda eiti kartu į pamoką, nes nesu iš tų labai drąsių. Net dabar rašydama širdelėj tas keistas jausmas. Prašau, duokit patarimų, gerieji žmonės.