Nenormali vyro šeima
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
na net nežinau nuo ko pradėti. Esu ištekėjusi jau virš metų. Gyvename name, netoli nuo jo tėvų, kuris buvo pastatytas mums kaip vestuvinė dovana nuo jo močiutės. Didžiausias problemas kelia ne jo motina, kaip dauguma galvotumėte, bet tėvas. Net neįsivaizduoju kodėl, bet niekada aš jam nepatikau, visada vyrą nuteikinėjo prieš mane. Jis toks žmogus, kuriam svarbūs tik piginiai dalykai, apie kažkokią moralę aš net nešneku. Ne kartą buvo vyrui priekaištavęs, kad veltui mane vedė, kad neva aš tą namą jo pasisavinsiu ir jį paliksiu ant ledo. Neva jam reikėjo vest kaimynų dukrą, kurios tėveliai pertekę pinigais. Man nėra malonu bendrauti su tokiu žmogumi, bet tai yra neišvengiama. Visada iš jo pusės susilaukiu visokių priekaištų, kad mano tėvai neprisidėjo prie namo statymo, pastoviai girdžiu įvairias ne itin malonias replikas. Mano vyras, tikrai ačiū Dievui, yra visiška priešingybė. Na o jo brolis… Labai keistas žmogus. Panašus į tėvą. Pastoviai sako, kad mes apvogėm juos,, dėl to namo (nors jų pinigų ten nebuvo išvis). Jis jaunesnis už mus, bet darosi toks pat kaip tėvas. Kartais būna tikrai faina su juo bendraut, bet pastaruoju metu pradėjo labai negražiai elgtis, siuntinėt į nelabai gražias vietas ir panašiai. Motinos man išvis gaila. Labai faina moteris, bet savo namuose su ja elgiamasi kaip su tarnaite. Santykiai šeimoje yra siaubingi, pastoviai keiksmažodžiai, grasinimai. Iš esmės, man nerūpėtų. BET. Jie gyvena 3min kelio su mašina nuo mūsų. Todėl dažnas bendravimas neišvengiamas. Atvažiuoja nekviesti, jiems dzin. Jie įsivaizduoja, kad tas namas yra jų, pastoviai dėl visko priekaištauja. Tėvas kiekvieną dieną po kokius 5 kartus skambina vyrui, pastoviai jį sunervina dėl kažkokių nesąmonių. Atrodo, kad kol čia gyvensim, ramybės niekad neturėsim… Aš jau pradėjau mąstyt apie persikraustymą praėjus savaitei po įsikėlimo, vyras kantresnis, ir pradėjo apie tai galvot neperseniausiai. Bet suvokiu, kad tai padaryti nėra lengva. Kadangi namas dovanotas močiutės, nenorime jo parduoti, kol ji gyva, kam jai tie nervai, sveikatą gadint. Ji kartais atvažiuoja pagyvent su mumis, bet ji netrukdo. Beje. močiutė- mano vyro tėvo motina. Na žodžiu. Kaip atsilaikyti? Labai sunku. Pagrinde dėl jo tėvo, kuris tikrai trukdo gyvent su savo nesąmonėm… Jokie ‘naglumai’ ar davimai ‘durniui kelią’ nebeveikia. Pavargau pastoviai matyti vyrą piktą dėl savo tėvo kvailumo… Atsiprašau už ilgą tekstą, gal kas susidūręs su panašia situacija ir turės ką patarti.
turtiniai santykiai izvelgiami, siap partneriai turi but lygus, kad jokiu skirtumu nebutu, nei issilavinime, nei material pasaulyje – tuomet bedu tokiu nebuna, bet jei ne tavo namas – tai ir neimk i galva, pasirasyk dokus, kad niekad nepretenduosi – ir atsiknis iskart nuo taves jo tevai. Nebent tau tikrai tas namas rupi…
Is pavydo cia gal? kad nama jums dovanojo o ne jiems?
o vargeli, nepavydziu jums tokios seimyneles
na, mes su vyru esame visiškai lygūs turtine prasme. Mūsų tėvai irgi. Namas buvo statytas vien iš močiutės pinigų, kuri pati geranoriškai juos tam paskyrė, nes mano vyras visada jai padėdavo viskuo, jie puikiai sutardavo ir mane ji labai mėgsta. Jie patys gyvena ne skurdžiai, turi namą nuosavą… Gal ne tiek dėl tų turtų problema, kaip dėl tėvo asmenybės.
Na brolio pyktis iš dalies suprantamas, nes jūs gavote namą, o jis – nieko, nors yra toks pats anūkas. Manau iš jo pusės santykiai tikrai nepasikeis
Tai tegul vyras pasneka rimtai vyriskai su tevu, pasako tvirta zodi, kad nebesikistu , per daug uzsileido ant galvos, kad ir tevas, turi but tam riba
Šnekėta, kaip į sieną. Kiek buvo dėl to pykčio, nieko nedaro porą dienų, o poto vėl tas pats per tą patį… O dėl brolio, tai gal. Bet iš kitos pusės, jam bus paliktas tėvų namas, kuris ne ką prastesnis. Taip pat, tame yra ir jo kaltės. Jis labai tingus, savanaudiškas, niekad tai močiutei nei padėdavo, nei išvis su ja bendravo… Tai savaime aišku, kad močiutė taip nusprendė ne be priežasties.
Manau, Jūsų vyras turėtų pastovėti už Jus prieš savo tėvą, o taip pat ir prieš brolį, negi vyras toleruoja visokias replikas ir siuntinėjimus?
O jus buvot susipazine su “nenormalia” vyro seima pries vestuves? Jeigu jie jums ir tada nepatiko, tai zinojote su kuo susiejate savo gyvenima
Aišku, kad netoleruoja. Juk rašiau, kad buvo apie tai kalbėta ir pyktasi jau nežinia kiek kartų. Jis tikrai visada mane apgina, bet dažniausiai tai baigiasi eiliniu ginču. Žodžiu, atrodo, turi žmogus ir taip problemų į valias, o čia dar papildoma našta užkrenta ir savo negatyvu tiesiog pritrėškia prie žemės kaip niekingą tarakoną… Tiesa, situacija šiek tiek pagerėjo, kai pagrasinau, kad jokio priėjimo prie anūkų neturės, kai jie bus. Vistiek nieko gero… Gal reiktų priminti šį grasinimą.
Deja… Prieš vestuves taip artimai nepažinojau šių žmonių. Bet kuriuo atveju, juk ne su šeima tuokiausi ir nesitikėjau, kaip taip trukdys. Taip ir norisi viską numest ir kuo toliau nuo jų persikraustyt. Kai kurių dalykų gyvenime tiesiog negali nuspėti.
Aš kuomet rašiau pirmą savo komentarą, per tą laiką narė gututė panašiai pakomentavo, tad nemačiau… Vistiek, manau, vyras turėtų parodyti jiems jų vietą ir, kad mažiau kištųsi į jūsų gyvenimą, jei reikia – apriboti bendravimą, nes Jūs pati čia tikrai mažai ką galit bepakeisti… Jūsų vietoje taip pat nesilankyčiau jų namuose ir su tokiais nebendraučiau, nebent su mama…
Na taip, stengiuosi vengti jų namų. Ir dėl to vėlgi mano vyras sulaukia priekaištų. ‘Kas per žmona, kuri į svečius neateina’. Aišku čia iš tėvo pusės. Vyras daug kartų ir net prie manęs sakė, kad jis pats kaltas dėl to. Anksčiau su broliu labai gerai sutardavau, bet dabar net nežinau kas nutiko jam… Jei pas juos ir užeinu, tai tik dėl mamos, nes ji man tikrai patinka ir man jos labai gaila dėl to, ką jai tenka išgyventi esant su tokiais žmonėmis…
gal vyro tevas gauna per mazai demesio ir padekos, gal pyksta kad jo negerbia marti, nepataikauja
as niekada neiciau gyventi i svetima nama ar buta, ir nesvarbu kas ji padovanotu, tai yra nesazininga. kada pats uzsidirbi, tai galvos nereikia sukti ir likti kazkam dekingu. jei paemet tokia dovana, tai dabar teks ilgai vargti ir griauti santykius, turtai laimes neatnes
Pagarbą reikia nusipelnyti, o savo veiksmais jis priešingai- užmuša visus pagarbos likučius… Aš niekad jam nesu blogo žodžio pasakiusi, o jis mane ne kartą yra įžeidęs. Neesu iš tų, kurios pataikauja, na bet neesu ir iš tų, kurios puola draskyti akis.
Tai tame ir esmė, kad namas ne jų… Suprasčiau, jei jie bent kiek būtų prisidėję prie jo statymo. Be to, vyras sakė, kad net jei ir nebūtumėme susituokę, tas namas būtų statomas jam bet kuriuo atveju, nes močiutė buvo nusprendusi taip. Močiutė jokių priekaištų mums dėl to niekada nėra išsakiusi… Na bet šioje situacijoje, namas yra problema pagrinde tik dėl to, kad jis stovi labai per arti jo tėvų.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
