Man taip yra. Turiu drauga. Kai pirma karta pamaciau – pagalvojau – NE, NE ir dar karta NE. Taip jam ir pasakiau. Po kurio laiko likimas mus suvede kelis kartus. Netycia, is oro. Man reikejo pagalbos, jis man padejo. Tokioj sventej fainei pabuvome. Pasibuciavome, patiko! Pasimylejome, irgi patiko. Pasiule draugauti, sutikau. Jau 3 men kartu. Bet.. ziuriu as i ji ir man taip liudna. Negrazus jis, tiesiogine prasme baisus, jokios elgesio, kalbejimo kulturos.. Ruko belenkiek, darbo neturi, kazkokias makles suka. Eilini karta neklausiau sirdies. O jis jau mane isimylejes iki ausu, planus ateiciai kuria. Ruosiuosi jam pasakyti kad nieko nebus ir skiriames, kol mazai laiko praejo, bet negaliu.. Ir pasistengsiu atsakyti i tavo klausima – kodel sunku palikt. Mes patys suteikiam zmogui vilties, o paskui ja sugriaunam. Gaila ir jo ir saves. Galvojam: o gal dar viskas bus gerai? Juk mes kazkam susitikom? Buvo dienu kai budavo gerai, kai juokemes kartu, kai svajojom kartu (nesvarbu kad kiekvienas apie savo svajones)..
