Na aš čia pasijaučiai ne viena… beveik po dviejų su puse metų šią vasarą taip pat teko išsiskirti su vaikinu, kuris man visomis prasmemis buvo pirmas ir vienintelis. Žinau, ką reiškia skausmas, o vat jis regis neitin, nors man nebuvo to pasakymo, jog nemyliu, todėl palieku, mums tiesiog pasidarė veik neįmanoma nesibart, tiek jis tiek aš greit susierzindavom, gal tai buvo dėl egzaminų, nežinau, bet vat taip jau gavosi, kad pradėjom nesutart ir buvo prieita išvada eit savais keliais. Aš dėl tos išvados dar karts nuo karto pakūkčioju, o vat jis kuo ramiausiai su kita jau kelias savaites.. O dar sakė, jog pamiršo mane nes “matyt, man buvo daug sunkiau nei tau, todėl labiau norėjau pamiršti” max logiška priežastis pirmą dieną sužinojus, kad jis jau turi kitą, atrodė nerealu, gal pajuokavo, o kai sužinojau kas ji tokia atrodė, kad apsivemsiu… pirmą kartą supratau, ką reiškia, kai pykina iš nervų.. tai buvo naktis, kurią praleidau nemiegodama ir desperatiškai rašinėdama tiems, kurie dar nemiegojo ir tuo metu tiesiog morališkai mane palaikė, bet dabar jaučiuosi kiek geriau.. ir galiu tikrai pasakyt, kad jausiesi nesmagiai, jei pradėsi jam rašyt ar skambint..
