na turiu as geriausia drauge. RImtesniu bedu pradzioje tikrai palaikydavo lb ir padedavo psichologiskai. Nes tai nueidavom kur, tai ka paplepedavom ir mintys nueidavo tolyn. Bet kai tai tesiasi ilgai, tai tiesiog suprantu,, kad aplinkiniam atsibosta. As visad stengiaus neparodyti,kad man blogai. Uzsidedu linksmules kauke ir dazniausiai bunu linksmiausia kompanijoje, bet db jau nebegaliu. Nebegaliu sypsotis ir apgaudineti saves. Jau sakau tas luzis isvyko kai nieko nebegaliu. Ir su ta drauge jau nebelabai taip kaip anskciau. Matau, kad jai paciai nesmagu. Junta gailesti ir viskas. Daznai apsimeta, kad nieko nera ir pan. O as apsimetinet kai nebeturiu jegu, tai savaime gaunasi , kad ir pati atsiriboju. Tai bunu viena. Nors zinau, kad sedejimas namie vienas prie gero tikrai neprives.
