Pasimečiau, pasakykit savo nuomuonę
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
sveiko merginos, niekada negalvojau, kad rašysiu čia ir skųsiuosi, bėdavosiu… bet taip jau yra, jaučiuosi sumišus,. nežinau net ką galvoti, ką daryti.
O situacija tokia: Paskambino draugas ir sako, saule gavau pasiūlymą varyt į Norvegiją dirbt, o man kaip su peiliu per širdį. nenoriu jo paleist, nenoriu, be jo būti taip ilgai, o esam dar labai jauni, šiais metais tik stosim. gyvenam iš tėvų, tėvai nieko prieš tai, net būtą nomuos mums, kad laisvai galėtume būti kartu, nereikėtų vaikščiot bendrabutį vienas pas kitą, na tiesiog, padeda lipt į gyvenimą. O dabar tas pasiūlymas viską sumaišė, planuoja važiuot užsidirbt pinigėlių, bet nebesimokyti šiais metais, o žinant jį nebesimokys, nei kitais nei dar kitais… nežinau savo nuomonę jam išsakiau, nenoriu jo paleist sakiau, ok vyk bet tik mėnesiui, daugiau ne, nes ilgiau neištversiu, atrodo nėr ko verkt, bet ašarėlės kaupias, nes nu ką esu prie jo labai prisirišus.
Kokia jūsų nuomonė merginos į tai? sakysit vaikišką, ogi ir jaučiuosi kaip vaikas iš kurio gali būti atimtas saldainis.
Jei myli, leisk jam elgtis taip, kaip nori jis. Jei jis myli tave, pasielgs taip, kad taves neiskaudintu
Uoj zinau kai buna kai vaikinas isvaziuoja ir skaudu ir sunku,bet is kitos puses pamatai ar tikrai tavo zmogus. Na manasis tik 2 men isvaziaves buvo,palyginus dar nelabai ilgas laiko tarpas, aisku visko buvo ir pykciu, ir tas ilgesys kiekviena diena,bet kazkaip greitai laikas praejo kai plius savu reikalu yra. O tau siulyciau nelaikyti vaikino, jei jis nores vis tiek isvaziuos, visko gi buna, o tu manau tikrai isbusi, tik dabar atrodo taip baisiai sunku kol dar yra salia.
Sveika, žinok aš tave suprantu. Mano vaikinas buvo išvažiavęs į Italiją savaitei (šiąnakt grįžta), tai laikas, rodos, sustojo. Toks jausmas, jog ne savaitei išvažiavo, o geram mėnesiui. Jaučiausi irgi kaip vaikas, iš kurio buvo atimtas džiaugsmas.
O tau galiu patarti, tai tiek, pasakyk savo vaikinui, jog važiuotų padirbėti, visgi pinigėliai nepamaišys, bet lai padirba iki vasaros galo, o po to, tegul eina mokintis, tikrai nepamaišys mokslas, kad ir kokia situacija Lietuvoje (perspektyvų mažą). O tau linkiu stiprybės
hm… duok D. kad taiip būtų, atrodo nieko mums netrūksta, bet nori ant savęs gyventi, bet man tai skaudu labai. Sakaiu konkrčaii, kad man skauda širdį dėl to, sako maž tu negalvok, kad man neskauda.
O ačiū, mergelyt, aš tikrai taip ir sakiau, iki vasaros galo, jo važiuok, maž aš čia likus visus reikalus sutvarkysiu, kad tu jau grįši, viskas būtų tvarkoje. bet tu tik grįžk ant to rugsėjo.
maniskis jau du menesius isvykes.. ir planuoja dar bent puse metu buti. skauda sirdele, bet isvyko del musu geroves, kad galetume kurtis bendra ateiti kartu. siaip didelis isbandymas meilei, bet kartu ir padeda susivokti kokie is tiesu yra santykiai. nors mes jau 5 metus kartu, bet vistiek sunku ir yra baime, kad galim issiskirti. jam daug sunkiau isvykus i svetima sali, nors gyvena pas sese, bet nuolat rupinasi del manes, mano naktinejimu ir panasiai.
Vat būtent, žinai dar viskas remias į metus, mes dabar tik stosim, tėvai abeji susidėję tikrai mus ištemtų, bet nežinau k jis besugalvos. nes nuo to priklauso mūsų ateitis, nors mes 3 metus jau kartų, nuo 16 pradėjom draugauti (atrodo jauni dar nieko nesuprantam, bet ne, kažkaip jaučiuos jau suaugus, nes daug visko tekę nešt ant savo pečių) bet nė karto jokių išsiskyrimų, pykčių didelių, na gal vieną kart tris dienas nekalbėjau.
na merginos dar nuomonių.
Manasis ir išvažiuos metams i UK ,o aš prie jo taip pat labai prisirišus iš pradžių bijojau,bet apgalvojus čia kaip išbandimas toks, nors aš pati vyksiu į metus 2/3 kartus ,tai tikrai pas ji,bet vistiek liudna ,o juk dabar yra ant išmanių tel visokios programėles kur nemokamai gali skambintis ir rašinėtis po to dar ši manau viskas įmanoma, o jei dar pati studente busi mokslai iki kaklo bus ir nepastebėsi kaip laikas prabėgs greitai, svarbiausia susitaikyti su ta mintimi,kad nematysi ilga laiką ir nejausi jo.
mano vyras, dar kai buvo vaikinas irgi isvaziavo i uzsieni gana ilgam, kentejau, isleidau.. Atrode, kad as jam truputi nusibodau, bet po keliu dienu jis suprato kokia as jam reikalinga, skambino daug. Po gana ilgo laiko verkimo kaip sunku… is mano zodziu suprato, kad kazkas ne taip, sakau jam kad atrodo, jog galiu uzsinoreti kito. Tai liepe iskart pirkti jam bilietus atgal namo, po poros sav jau buvom kartu. juokinga, bet galvoju reikejo anksciau taip pasakyti…
Oi merginos as jus suprantu, maniskis i menesi du sykius vaziuoja po 4 dienas, per 7 metus dar nepripratau..
isleisk, sugris, jeigu lemta tvirtu santykiu atstumas neisskirs
bijau išleist, en dėl išsiskirymo, bet dėl tuštumos, žinua jis manęs tikrai nepaliks, bet aš dėl savęs negarantuoju, iš to snevilties, kad kitas neatsirastų. O dabar dar pirmi tik studijų metai į viską kopt vienai… ne, noriu kartu, po kiek laiko ki apsipraisu galės važiuot, bet ne dabar, man sunku, nenoriu paleist.
Mano manymu reiktų atvest į protą truputį, nes į užsienį spėsit bet kada nuvažiuot padirbt, kad ir kai baigsit mokslus, kartu. Tačiau mano nuomone, visu pirma reikia įgyt kažkokį išsilavinimą ir tik po to kažkur važiuot, nes be išsilavinimo taip ir liksi visą gyvenimą juodadarbiu
oi kokia savanaudė tu tau blogai bus, o jam, irgi, gi, ne šventė be tavęs.
pusbrolis išvažiavo į užsienį pusei metų, paliko dukrytę ir mylimą žmoną čia, Lietuvoj, net per dukrytės pirmąjį gimtadienį negalėjo būt, bet čia dėl gėrio joms, kad joms geriau būtų.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
