Nebežinau, kaip elgtis. Santykiai.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.
Nepykit, kad anonimas, tiesiog didelė tikimybė, jog temą matys žmonės, kurie neturėtų.
Nežinau, ko iš jūsų noriu. Patarimo, kad išklausytumėt, padėtumėt nusiraminti, atvertumėt man akis, nežinau.
Ne, aš ne nėščia. Ne, vaikinas manęs neišdavė. Tiesiog jaučiu tokią emocinę įtampą, jog net dabar rašau drebančiom rankom.
Situacija tokia – su vaikinu kartu esame beveik metus – trumpas laiko tarpas, nors pažįstami esam apie ketverius. Rodos, santykiai tobuli, bet va aš, verkšlenanti idiotė, esu viskuo nepatenkinta. Jis kažką ne taip pasako – supykstu, kažką ne taip padaro – įsižeidžiu, tačiau jei pati kažką lepteliu ir jis supyksta – aš įsižeidžiu, o jei dėl mano kvailo elgesio jis pakelia toną, aš ne tik įsižeidžiu, bet ir supykstu ant jo. Nebesuprantu savo elgesio, seniau niekad nebuvau tokia rakštis subinėj. Esu principinga – net supykusi dėl nereikšmingo dalyko užsiraukusi būsiu tol, kol manęs kas neprajuokins, ar pati neužsimiršiu, bet jokie ‘atsiprašau’ manęs greitai nenuramina.
Šiandien lyg ir suvokiau, kas man darosi. Balandžio pradžioje nusipirkau bilietą į Angliją, planavom kartu su vaikinu išvykti ten mėnesiui – padirbėti, paatostogauti. Apsistosim pas mano tėvą, kurį vaikinas pažįsta. Iki kelionės liko dvi savaitės, o jis bilieto kaip neturi, taip neturi. Esame jauni, abu sėdim tėvams ant sprandų (nors mokslo metais aš dirbau ir gyvenau vien iš savų pinigų). Vaikinas liepė juo pasitikėti, tikina, kad bilietą tikrai nusipirks, bet liko tiek mažai laiko… Tėvai jam pareiškė ultimatumą – kol neišsilaikys teisių, bilieto negaus. Deja, vaikinui sekasi nekaip, iki liepos dešimtos jis niekaip nepės. Jis supranta, kad man ši kelionė itin svarbi, kažkada mums šnekant šia tema užsiminiau, jog jeigu man teks skristi vienai, nežinau, ar pajėgsiu tęsti santykius. Šiandien palietus tą pačią įgrisusią temą apsiverkiau. Nebegaliu išlikti šalta, negaliu patikėti, kad bilietą jis gaus. Sakė, kad skolinsis pinigų iš draugų, jei nepavyks rimtai pašnekėti su tėvais (jis toks tėvų vaikelis, paklusnus paklusnus, nors visai neišlepęs ir savarankiškas).
Jaučiu, kad mane viskas erzina. Aš jį beprotiškai myliu, planuoju bendrą ateitį, bet tokie dalykai mane žudo. Jis padarytų viską, kad aš būčiau laiminga. Tačiau po truputį jaučiu, kad dėl šio nesibaigiančio konflikto mūsų santykiai šąla ir nebežinau, kaip elgtis tas likusias dvi savaites.
Paakykit man ką nors, nes nebeturiu su kuo šnekėti.
Dėkui, jei nepatingėjot ir perskaitėt. Bet kokia jūsų nuomonė, bet koks atsakas į šį mano monologą man svarbus, tad nepatingėkit ką nors pasakyti, ar bent temą pakelti… Ačiū…
“Jis padarytų viską, kad aš būčiau laiminga” jei pati tiki siais zodziais, tada jis bilietą gaus.
skrisk viena, o jis atskris kai išsilaikys teises, arba ne. tada ir patikrinsi
Giedre, niekur nesakiau, kad mes esam labai suaugę, net paminėjau, jog esam dar jauni. Atleisit, jei pasirodžiau baisi nebrendyla, tiesiog išsakiau savo emocijas. Na ką, praeis šis etapas ir tiek, pasimokysiu kažko iš šios situacijos, juk negimė visi iškart suaugę. į tą tikrąjį suaugusiųjų pasaulį mes dar tik mažais žingsneliais einam, nors iš smėlio dėžės jau išlipę esam. Džiugu bent tai, jog iš to vaikiškumo ir nebrandumo išaugama, o vat jūsų komentarai labai daug kur negatyvo pilni, arba tik aš tai pastebiu..
Ieva, teises jis pradėjo laikytis žiemą, tuo metu būdamas abiturientas. Nespėjo jis ir egzaminams ruoštis ir mokytis vairuoti vienu metu, nors labai stengėsi. Tėvai žinojo apie jo planus dėl Anglijos, tačiau ultimatumą iškėlė tik po egzaminų, kada jau akivaizdžiai laiko nepakanka visko išsilaikyti – jam nelabai sekasi su teorija, jie tai žino, o kur dar eilės regitroj… Žodžiu, suprantu, jog painu.
Aš ant jo nepykstu dėl to bilieto. Man liūdna ir apmaudu, kad jis nesistengė anksčiau, kai galėjo, susizgribo tik paskutinę minutę. Vis dar stengiuosi tikėti, kad viskas bus gerai, kad bus tas bilietas, kad apturėsim nuostabią kelionę, tačiau kuo toliau, tuo mažiau tos vilties lieka, vis labiau ir labiau bijau būti nuvilta…
Galiu pasakyti tik tiek, nebūkit jauna ir kvaila, pasimokykit iš svetimų klaidų: per tokias pat ambicijas, principus ir princesiškumą , praradau žmogų, kuris taip pat dėl manęs buvo pasiruošęs viskam – tai didžiausia mano gyvenimo klaida. Nedarykit taip, aukit kartu, saugokit jį ir mylėkit, patariu draugiškai. Jūs galit keisti situaciją, aš, deja nebe…
tai jeigu nei jis , nei jus neisgalit pirkt bilieto, tai gali but tik gaila, bet pykt reikalo isvis nematau. pinigais nesninga, jei taip norit, pati pasiskolinkit is kitur ir nupirkit, kas iesko , tas randa, labai panasu, kad tiesiog pykt ir temokat
O aš visiški suprantu autorę. Tai, problema nėra didelė ir nėra čia kažkas baisiai tragiška. Tačiau merginai tai yra labai svarbu ir kalbėta apie tai daug laiko. Todėl vaikinas paprasčiau neįsigijęs bilieto – pasišiuklšintų.
Aš labai žmogiškai į viską žiūriu, padedu, bandau ieškoti sprendimų, išeities. Stengiuosi kuo mažiau jį dėl to spausti, palaikyti, nes viską suprantu. Nors, matyt suprantu tik tuomet, kai viena prisėdu ir viska apgalvoju, nes būnant kartu emocijos liejasi per kraštus, jaučiuosi taip, lyg būtų amžinas pms vieną minutę džiaugiuos, kad va, jau tuoj kelionė, tikiu, kad jis gaus bilietą, kartu mąstom, ką veiksim ten, kai nuvažiuosim, o kitą minutę jau sėdžiu apsipylus ašarom, nebetikiu, kad pavyks išvažiuoti, netikiu, kad jam pavyks gauti bilietą… Palaikau aš jį kaip tik galiu, bet ir pačios nervai ne geležiniai..
Rašot, kad savarankiškas, bet tėvai LIEPIA teises laikytis? Jei nenori, tai kam laikosi tas teises? O jei nori, tai negi nežinojo, kad bus kelionė ir kad anksčiau pasimokytų ir išsilaikytų? Kažkokia paini ta jūsų situacija. Bet pasistenkit nusiramint, nes nervai prie gero niekada nepriveda.
uzaukit viena kart, o tai tik vien ambicijos tuscios ir nieko neduodancios. vaiku darzelis. santykiams uzaugti reikia, o dabar kaip vaiku darzelyje smelio dezej kokioj – kas nepatiko ir svyst sauja smelio i akis. o paskui – oj kaip as ji myliu…. autore visiska nebrendyla
Jei tik turėčiau pinigų – nedelsdama nupirkčiau tą bilietą. Jei būčiau žinojus, jog taip bus, būčiau tai padarius, kol dar turėjau darbą, o dabar, deja, sėdžiu be cento kišenėje. Nebūtų man gaila pinigų dėl galimybės kartu praleisti kuo daugiau laiko, išvykti, padirbėti. Juolab, jis pats labai daug šnekėjo, kad nori į Angliją, užsidirbti, kad vos grįžęs į Lietuvą galėtų išsikraustyti,o prieš porą savaičių pats pradėjo dvejoti, sakyti, jog nebenori ten vykti, o jei vyks, tai tik trumpam, vėliau vėl sako, kad bus su manim iki vasaros galo, bet vyksta ten tik dėl manęs, o tada aš jaučiuos taip, lyg kankintų jį tai, jog išvykti noriu. Nebeuprantu nieko…
Gal vaikinui tikrai per didelis spaudimas, ultimatumas dėl teisių, ir spaudimas dėl kelionės? Nereikia taip savininkiškai ir egoistiškai žiūrėti. Gal reikėtų jam padėti ieškoti bilieto ir finanasiškai, tuo labiau jei jm tikrai dabar sunkus metas? Arba bent jau pasikalbėti – be scenų ir pan. Įsivaizduoju, kaip jam sunku- tėvai spaudžia, mergina spaudžia, negi plėšikau ti turi eiti? Bent jūs žmniškai į tai pažiūrėkit
Jomajo, jei isvyksit viena menesiui, tai “beprotiskai” taip ji mylint po to paliksit? Nesamone Arba tokia cia ir meile, ar tikrai nesusigaudot, kad jei netures bilieto, tai netures, ir nieko cia nepakeisi. O siaip mazu vaukuciu tema, pasakyciau, tokios nereiksmingos beprasmiskos problemos.
Kad visa gyvenima tik tokios problemos jus ir kamuotu
Žinau, kad kartais esu tikrai per griežta. Nesakau, kad iškart dėl to skirsimės, gink dieve. Tiesiog jis supranta, kokia svarbi man ši kelionė, kiek aš apie ją galvoju, kiek svajoju, kiek vilčių dedu, kiek planų… Sunku būtų toliau būti su žmogumi, kuris taip nuviltų. Bijau, kad jei jis vis dėlto kartu neišvyktų, mano nervai tik dar labiau pakriktų, būčiau dar irzlesnė, piktesnė, priekabesnė, o tokių santykių nei vienam nelinkėčiau.
o gal jus padarykit jam staigmena ir pati nupirkit, jei tikras vyras, susipras ar bent pasiulys grazint pinigus, jusu reikalas bus imt ar ne, bent jau as taip daryciau
Mano santykiuose irgi toks laikotarpis būtent dabar Kai kiekviena vaikino ne vietoje pasakyta frazė nervina, o ko jau negaliu pakęst – tai kai jis elgiasi taip, kaip man nepatinka, specialiai. Čia gal kažkokia rutina pasireiškia ar kas, bet irgi esu tokia nervuota, ir jis nesupranta kas man darosi, ir pati nelabai sugebu susiimt. Dažnai užsiraukus būnu ir panašiai. Jei pakelia balsą – beveik pradedu verkt, nors tokia jautri nebūdavau.
Na, o dėl tavo vaikino bilieto, tai reikia kalbėtis rimtai, kad būtinai nusiperka tą bilietą, ką jau senai turėjo padaryti. Na, jei pačiai būtų negaila pinigėlių, aš pati jam nupirkčiau tą bilietą, ir numesčiau ant stalo pasakydama, jog jeigu pats nieko nesugalvoja tai tenka juo rūpintis, nu ar kažką.
Ta prasme, jei norėčiau, kad vaikinas tikrai vyktų kartu, jeigu buvo tartasi – tai ir stengčiausi. O dėl tokio tavo elgesio – tikėkis, jog susitvarkys. Žiūrėk į viską kitomis akimis
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
