Ar padės psichologas?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Nebesusitvarkau su savimi. Egzistuoja tokia bendravimo, žmonių fobija? Niekaip nerandu su naujais žmonėmis kalbos ir apskritai bijau, kad neturėsiu ką pasakyti, kad būsiu nuobodi pašnekovė. Atvariau į pajūrį padirbėti, puskė atvarė ankščiau tai jau kaip ir rado darbą, o aš tik šiandien ir sėdžiu viena, lenda visokios mintys, noris verkt.. Žiauriai trukdo gyvent, kai tu nuolat galvoji, kad neturėsi ką kalbėt su žmogum. Taip negera viduj.. Nesmerkit ir nesijuokit, nes kaikurios gal neįsivaizduoja, ką tai reiškia.
tiesiog nepasitiki savimi.
Noriu, ir dar kaip!!!
Psichologai tikrai padeda, jei nori sau padeti, tik tokiu atveju, kitaip deja nelabai…
Gali pavaikscioti tikrai, sakau is patirties, persilauzi
Kažkaip užeina man tas liūdnumas, galvoju reikia kreiptis į psichologą, kažką daryti, bet praeina per dieną ir kelias ir nebesikreipiu. Vis galvodavau, kad savaime išsispręs. Dabar matau, kad problemas reikia spręsti. Ir dar kai jos labai apsunkina gyvenimą..
Psichologas padės tik tada, jei pati nori sau padėti.
patikėkite- psichologai padeda. bet tik tiek, kad vieno seanso tikrai nepakaks. Ir nebūtinai eikite pas apmokamus- nes ir mūsų biednoje šalelėje visiems, soc. draustiems žmonėms, yra skiriama kažiek valandų. Viena blogybė, kad reikia laukti eilėse. Bet juk reikia su kažkuo dalintis, kas Tave slegia…Kiek žinau, net vaistai yra skiriami nuo sociafobijai gydyti. Tad nieko naujo ir nieko keisto… Svarbu, kad supranti ir nenuleidi rankų. Pas mus tik visi ir bijo šnekėti ta tema, o išvystytose šalyse, senai visi turi savo dvasios specialistus.Sekmės Tau
Panevėžyje gal kas žino?
gal zinot geru psichologu konsultuojanciu bendravimo problemu temomis?
Neįsikalbėk ligų, jei išties esi tik perdėtai drovi. Ir aš dažnai nepažįstamų vengiu
Tačiau geras mano draugas sirgo sociofobija, nors artimi žmonės to galėjo ir nepastebėti – toks hyper, visad linksmas, o jau koks gražus (atrodo, ko tokiem bijot? ) …
Labai jis stresavo dėl to, lankėsi pas psichologą. Jam liepė rašyti dienoraštį – su kuo bendravo, kaip sekėsi, ką galvojo, ko bijojo, kodėl… Gal ir tau padėtų?
Nors sunku įsivaizduoti, kad dienoraštis pakenktų, geriau gilintis į tai su specialisto pagalba…
Bet va, dabar vaikinas yra vis drąsesnis, ką jau – tikras lovelasas
Tikrai, nėra padėties be išeities, šaunuolė, kad nusprendei imtis priemonių
Yra psichologų, kurie dirba su tuo. Manau, pabandyti verta. Sėkmės.
Na man būna būna kartais ta baimė, o ką jis pagalvos, jei nusišnekėsiu ir panašiai.
Ir svarbiausia, kad manau niekas neįtaria apie tokius mano jausmus, nes kai būnu prie draugų, šeimos esu linksma, šypsausi. Nors tų draugų ne kažką ir beliko..
Šiaip baimė bendrauti su žmonėmis yra sociofobija. Bet jeigu tu tik bijai tai, kad neturėsi ką pasakyti, tai nežinau ar tai sociofobija, ši baimė dažniausiai pasireiškia apskritai bijojimu bendrauti su svetimais. Pavyzdžiui tokie žmonės prieš pokalbį su svetimu pradeda bijoti, nervintis ir viskas ne dėl to, kad neturės apie ką kalbėti, o dėl to, kad: o jei aš susimausiu? Ką apie mane pagalvos kiti? ir panašiai. Tikiuosi supratai.
Jei geras psichologas tai tikrai pades. Jei tiek laiko tokie dalykai tai problemos butina ieskoti norint kazka pakeisti
Persilaužti reikės pačiai, tik nepradėk kompleksuoti, mano sūnus buvo mažakalbis
nuo vaikystės, jeigu skambint reikėdavo vis manęs už jį paklaust ar pakalbėt prašydavo,
įstojo į aukštąją, įsidarbino, dabar ir karjerą padarė, vadovauja žmonėms. Stenkis negalvoti kad nemoki bendrauti, kalbėk nuoširdžiai negalvodama kaip pasakyti o ką nori pasakyti, kai pamatysi kad tavęs klauso žmonės, po truputį praeis baimė. O kalbos manieros yra visų skirtingos.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
