Autorės situacija kaip ir mano. Skaitau ir atrodo, kad aš ten būčiau parašius…. ECH…
Sunku…. Mes jau 8 metai kartu, o trys metai beveik kaip ir galima sakyti atskirai, nes važinėja į užsienį. Tai aš jau baigiu priprasti viena gyvent. Ir kai grįžta, tai gera būna tik kokias dvi dienas. Po to, negaliu pakęsti jo, kai kišasi į mano gyvenimą, pradėta reguliuoti jį. Sunku be galo vėl prisitaikyti vienam prie kito. Kai buvo dviem mėnesiams grįžęs, tai jau buvom vėl apsišlifavę. Nežinau kaip ilgai dar šitaip tęsis… O man irgi dėmesio reikia, noriu švelnumo, apkabinimo, kokių nors smulkių staigmenų. O jis šito nesupranta… Aš visaip stengiuosi, verčiuosi per galvą, kad tik neįsileisti rutinos, o jam pochui… jis geriau prie kompo pradėsi. grįžta po 3 mėn. tik dviem savaitėm, o mes neturim nei apie ką kalbėti, nei ką nuveikti, nieko. Jis sėdi vienam kambarį prie kompo, o aš kitam kambarį. Abu užsiėmę savais reikalais. pavargau jau viena pati stengtis… Pavargau
