man grizo tiesiog reikia siek tiek pabuti atskirai.

pas mane tas pats.

Autorės situacija kaip ir mano. Skaitau ir atrodo, kad aš ten būčiau parašius…. ECH…

Sunku…. Mes jau 8 metai kartu, o trys metai beveik kaip ir galima sakyti atskirai, nes važinėja į užsienį. Tai aš jau baigiu priprasti viena gyvent. Ir kai grįžta, tai gera būna tik kokias dvi dienas. Po to, negaliu pakęsti jo, kai kišasi į mano gyvenimą, pradėta reguliuoti jį. Sunku be galo vėl prisitaikyti vienam prie kito. Kai buvo dviem mėnesiams grįžęs, tai jau buvom vėl apsišlifavę. Nežinau kaip ilgai dar šitaip tęsis… O man irgi dėmesio reikia, noriu švelnumo, apkabinimo, kokių nors smulkių staigmenų. O jis šito nesupranta… Aš visaip stengiuosi, verčiuosi per galvą, kad tik neįsileisti rutinos, o jam pochui… jis geriau prie kompo pradėsi. grįžta po 3 mėn. tik dviem savaitėm, o mes neturim nei apie ką kalbėti, nei ką nuveikti, nieko. Jis sėdi vienam kambarį prie kompo, o aš kitam kambarį. Abu užsiėmę savais reikalais. pavargau jau viena pati stengtis… Pavargau

Visiems taip buna!!!! pabukite atskirai kuriam laikui!!!! ir suprasite ar galite vienas be kito ar ne!!!!

tikrai ne viena kankina sitos dvejones, abejones ir klausimai..kaip matau, musu nemazai o dar kiek tik skaitanciu, ieskanciu patarimu ir panasiu istoriju, bet nedristanciu pasipasakot.

siaip sako, nesiguosk-nes kitiem smagu, kai kazkam negera… bet nemanau, kad savy reikia laikyt, jei jauti, kad sunku.

mes su vyru 5 m santuokoj…turim dukryte, gimusia is pries tai draugavom kelis metus..tai viska sudejus jau nemazai ir tikrai gaila, bet drugeliai baigiasi..taip kaip nukrinta roziniai akiniai. meile su metais igauna vis kita prasme.

Bet atsalau ir as, ir labai liudna, net pikta ant saves nors nuo pat pradziu kazkaip sunkiai klostesi mum, bet vis nugaledavo tas jaunatviskas optimizmas ir noras jaustis mylima, tureti antra puse, po to kaip prikaluso sukurt seima..vis bandem, skyremes,vel bandem.. atrodo, kad visus tuos metus vien bandem, kol galiausiai pritrukau ir nervu, ir kantrybes, ir baisiausia-noro bandyt dar gelbet santykius.. Nezinau kaip isbrist is sitos situacijos.. Nezinau, ar imanoma is naujo pamilt, pamirst visas nuoskaudas ir susitaikyt su kito minusais, kurie beprotiskai erzino visus tuos metus.

Kaip kazkuri rase-mes skirtingi be galo-charakteriai, pomegiai, laisvalaikio leidimo budai, supratimas, daug daug kas…ir nuolatiniai aiskinimaisi, pykciai, nesusipratimai nuzude jausmus, aistra, viska.. Bet kazkas dar traukia, gaila skirtis, zodziu .. gal galit pasakyt-kaip atskirt prisirisima nuo tikru jausmu (meiles) ???

tikrai dar drugeliai turetu pilve skraidyti…. matyt- ne TAS…

o kiek laiko esate pora ir kiek laiko turejo praeiti, kol pajautet, kad grizo jausmai? jei ne paslaptis… nes as toj padety dbr, kai nezinau ko noriu, esam atskirai 2 men., bet vis dar negalim apsisprest – ar verta toliau testi…

Mes ir draugaujam virš keturių metų. Tai tokia didžiulė rutina atsirado, taip viskas nemiela ir nesmagu pasidarė.

pas mane irgi tas pats

as su savuoju jau 5metai

liudna istikro,pati atrodo taip stengiuos, tiek daug saves atiduodu, o jauciuos jam lyg nematoma….pries du menesius visai kitaip buvo,toks visad mielas,rupestingas buvo…o dabar net pati bijau jam kazka pasakyt ar padaryt,nes galvoju gal tik suerzinsiu ji taip, o dar sako jis kad dingo mano linksmumas ir energingumas…kur gi jis nedings,kai db vien tik nerimas galvoj=(ne karta jam sakiau, bet taip iseina vis kad problema manyje….as suprantu,kad darbas yra svarbu,pinigus reik uzdirbt, bet man gaila,kad del to mane visiskai pamirsta=(…nebeliko svelnumo,komplimentu, anksciau vis stengdavosi kaip nors nustebint, svarbiausia jam budavo matyt mane laiminga, dabar matau kad jo prioritetai tiesiog pasikeite, nors galetu demesio vienodai skirt tiek darbui tiek man…kartais pagalvoju ar jis bent pastebetu jei visa diena jam neskambinciau, ar jam butu liudna jei iseiciau, ir isvis ar jam dar ka nors reiskiu, ar vis dar esu svarbi taip kaip buvau anksciau, net jei jis dabar to ir neparodo

aktualus ir man sis klausimas, nes su saviskiu esam kartu beveik 4 metai, nu bet esam nesuderinami, as noriu demesio, nes realiai jo negaunu, as galiu susitaikyt kad jis retai kada buna laisvas (nes labai daug dirba), bet kai jau susitinkam, sakykim kompanijoj noreciau kad man butu rodomas demesys (nesakau kad butu prie manes prilipes, bet kad aplamai bent prieitu, apkabintu), taciau jis visiskai to nedaro, Jis labai charizmatiskas, negali be veiksmo, be bendravimo, tai kazkaip kartais jauciuosi jam kaip kokia nasta ant peciu, kad vien savo buvimu salia kazkiek riboju jo tuos norus. meginau kalbetis ir pan. bet jis tarsi supranta mane o is kitos puses nieko nedaro vardan to. ech, pasiziuriu as i kitas poras, ir taaaip as jiems pavydziu, kad nesvarbu kur budami, visad gali vienas kitam parodyti demesi.. manau, kad demesys yra pats svarbiausias dalykas santykiuose

Ech, draugaujame beveik metukus, tačiau būname laaaaabai daug kartu, tai žinoma iškyla kažkokių pykčių daugiau.. O aš irgi tokia labiau romantikė, man labai patinka mielos mažos dovanėlės, o jis jų nelabai supranta.. Tai skaudina kažkiek.. Bet manau, kad viskas gali susitvarkyti ir pas jus

Nemanau,kad kada nors bus toks pat jausmas kaip draugystes pradzioj.