Nieko sunkaus būti vienai nėra… Iš viso, kol nemoki būt viena, tol visi vaikinai su tavim bus nelaimingi. Susitvarkyt gyvenimą visų pirma reiktų, pajust pilnatvę, išmok būti laiminga VIENAI, pamilt save, pažinti save, o tada jau priimt į savo gražų gyvenimą vyra ir abiems ta laime džiaugtis, kartu augti ir tobulėti toliau. Kai nemoki būt viena, tai ir gaunasi visokie santykiai ne į temą, ne iš meilės, o iš baimės. “Na gal pagerės mano gyvenimas su juo susimetus”… Nenene. Visų pirma su savim pačia santykius reik susitvarkyt ir išpuoselėt. Ir kas gi norėtų pradėt santykius su žmogumi, kuris vienas jaučiasi nepilnavertis? Nebent taip pat besijaučiantis.
Ir sprendimą priimti – visai ne išskirtinai stiprių žmonių bruožas. Kai save pažysti, priimt sprendimus nėra jokių problemų, nes supranti save. O kai savęs nesupranti, tai ir kyla visokios dvejonės, durni klausimai, rodosi, kad į juos reik atsakyt, bet iš tikrųjų čia tik trugdžiai. Visai nesvarbu, ar dėl pirmojo kovosit, ar su antruoju bandysit. Svarbu, ar pasirinksit viena ar kita būdama sąžininga pati prieš save ir ar dėsit pastangas, ar vėl jums rodysis, kad meilė – savaime atsirandantis ir pradingstantis dalykas, kuris, kai dingsta, reiškia santykių pabaigą. Ką reiškia “nesu įsitikinusi, kad myliu”? Tai kodėl su juo gyvenat? O kas jums yra meilė? Kažkokie magiški iš Visatos atsklindantys jausmai? Ar pačios pasiryžimas, įdirbis santykiuose, pagarba kitam žmogui, minčių, jausmų nukreipimas teisinga linkme, fizinės bei psichinės savo pačios sveikatos priežiūra? Ar žinot, kad įsimylėjimo jausmas, tie drugeliai pilve, yra hormonų padarinys? Ir tas hormonas, kuris pradžiai svaigino, natūraliai išsisklaido, ir tada viskas belieka jūsų pačios nuosprendžiui – investuoti ir stengtis toliau, ar bėgt ieškot, kas vėl apsvaigins?
