Prisiminkit, kaip susipažinot su dabartiniu, kaip tada jautėtės, koks malonus buvo įsimylėjimo jausmas, kaip jūs žadėjot vienas kitam amžiną meilę (jei žadėjot), kaip stengėtės vienas dėl kito… Kur dingo tie jausmai? Kas buvo atsakingas, kad jie išliktų, ar tik ne jūs pati?
Ar manot, kad tas naujas draugelis visą gyvenimą jus svaigins? Ar tik nebus kaip su pirmuoju, iš pradžių “drugeliai”, o po to – “nebežinau, ar myliu, ką daryt”?
Kiek metų pasiryžus išeikvot “meilės” paieškoms? Kiek partnerių pakeisti?
Liubov, liubov… Tiek daug žmonių pasauly, dievaži, jei stovėtum gatvėj pasipuošus pakankamai ilgai – sutiktum dešimtis vaikinų, dėl kurių, rodosi, galima būtų viską mesti ir pulti draugauti. Tai ką, su visais ir pabandytumėt? Visada buvo yra ir bus žavingų vyrų aplinkui. Ne nuo to ilgalaikiai santykiai priklauso, su kuriuo pradžioj labiausiai įsimylėsi, o nuo to, kurį pasirinkus apsispręsi būt kartu, nustosi dairytis į šalis ir dirbsit abu ilgai ir nuobodžiai dėl santykių išsaugojimo, nuo pradžios iki galo. Nedaryk klaidos galvodama, kad kažkur laukia geresnis… Nebūk įsimylėjimų auka…
Jūsų lūkesčiai nepasiteisina nebent todėl, kad jūs pati nepakankamai pastangų dedate projektuoti savo realybę. Suprantu, kad norisi įrodyti kitaip, bet tik jūs pati už savo laimę, savo gyvenimą esat atsakinga, niekas neateis ir jums visko nesutvarkys, kokia ta meilė bebūtų. Galiu duot pirštą nukirst, jei papasakotumėt, kuo jums dabartinis neatsilygina, neįtinka – galėčiau tiksliai nurodyt, kurioj vietoj ir dėl ko pati kalta esat.
Nes skundai iš jūsų kyla, nepasitenkinimo jausmai – iš jūsų kyla, niekas jūsų neverčia taip jaustis ir taip matyt pasaulį, pati taip renkatės.
