Depresija ir sėkmės istorijos. (Prasau nuomoniu ir patarimu, is vyresniuju)
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Rasau i senaja savo tema. del visa ko palieku ir sena istorija, bet galite neskaityti. nors situacija nera pasikeitusi per tiek laiko..
Pastebejau, kad lengviau pasidaro perskaicius, kaip kitiems yra pavyke is to issikapstyti.
Taigi, pasidžiaukite tikiu, kad daugeliui zmoniu padetu zinojimas, kad tai nera visam gyvenimui..
_______________
Taigi, tokia situacija.
Esu 25 metu. Netekejusi (turiu drauga, 2 m.), be vaiku. Gyvenu su tevais. Esu baigusi bakalaura, populiaria specialybe. Gal viskas nuo cia ir prasidejo, pamenu, kaip atsiemusi diploma tiesiog sedau i masina, ir vaziavau vos matydama per asaras, bet kur, tiesiog tiesiai autostrada, kol supratau, kad arba reikia dabar suktis, arba taip jau teks vaziuot iki vilniaus .. Kazkodel buvo liudna. Dar paskui bandziau stot i magistra, lankiau saziningai, viena semestra, kol viena diena sugalvojau, kad ta spec. ne man, nes nesugalvojau baigiamojo darbo temos. O ir ieskotis darbo reikejo, kaip man tada atrode, neimanoma ten mokantis, ir meciau. Tuomet prasidejo ilgos bemieges naktys, apatiskos dienos, visos vienodos, pilkos.. Nebuvo darbo, nebebuvo mokslu, klaikiai prie zemes trauke ir nekilo rankos niekam. Ir blogiausia, kad si savijauta uzsitesusi iki siol.
negaliu surasti tos KAZKOKIOS KITOS veiklos. Net nekalbu apie kita darba, tiesiog kasdienej buity, veikloj, nesugebu atlikti net to, kas privaloma, susitvarkyti namus, kokius reikalus istaigose ir pan.. vis atidelioju. Vis neturiu upo, siandien skauda galva, vakar blogai miegojau.. Ryt gal geriau jausiuos.. Bet nesijauciu. Ryt zliumbiu del mamos, del brolio, del tecio, dar kito giminaicio.. (ne del to, kad su jais nesutarciau, del to, kad gaila, jog vienam nesiseka, kitas nesupranta, kaip blogai elgiasi, trecia kankina pastovios ligos.. o padeti negaliu niekuo).
Niekas nestebina, niekuo nebemoku dziaugtis.
Zodziu, nezinau , kaip man islipti is viso sito. Zinau ir kasdien gailiuosi del daugybes klaidu ,kuriu kazkada pridariau – nesimokiau taip gerai, kaip reikejo, nesidomejau daugiau, nei reikejo, laisvalaiki leidau belekaip, stojau ne ten, kur reikejo, patingejau, kai nieku gyvu nereikejo sito sau leisti..
Blogiausia, suprastejo atmintis. Atrodo nieko nebesugebu ir nieko nebemoku. Nutruko visi rysiai su buvusiais draugais/bendramoksliais. man net per sunku bendrauti su zmonem tais, kuriuos dar turiu salia, sunku susikaupti, sunku klausyti, niekas nedomina, nuobodzios temos.. Paskutiniu metu pastebejau, kad as apskritai net nebeziuriu i zmones, su kuriais kalbuosi. Buna pakeliu galva, ir pati nustembu. Pasidariau pikta, priekabi.Taip, geda, negrazu, cia stengiuos susiimt.
Neskaičiau, bet į klausimą atsakysiu.
Nereikia turėti gyvenimo tikslo. Nes kai jį pasieksi, va tada jau ir bus bevertis tas gyvenimas, nes tikslą pasiekei..ko dar reikės? Gyvenimo prasmė – neturėti jos. Va koks aš filosofas.
beja, as irgi stojau i populiaria specialybe (gal net i ta pacia kaip ir tu), o dabar magistre mokausi, ir suprantu kad kuo toliau tuo labiau pradedu nekesti tiek sios specialybes tiek bendrai mokslu. Bet nepasiduodu, zinau kad neatleisiu sau jei mesiu, tad bandau is paskutiniuju prisiverst ir nepasiduot.
O dar ir dirbti reikia (o darbas irgi ne mano svajoniu).
Kartais atrodo taip norisi mest viska ir isvaziuoti kur nors kur niekas taves nepazista, tik kad deja, tam irgi reikia pinigeliu, tad padaryti to negaliu.
tevai neislaiko (pati kuri laika dirbau, dabar gaunu pasalpa). ir jau puse mokslu uz savus pabaigiau ir seniai ant batu ir dzinsu prasineti nereikia.. dar ir pati dabar buna, kad perku maista, kai kada sumoku mokescius.
tevai taip, geri. dabar galvoju, kad per geri buvo, per daug ‘neesdami’ ir nieko nereikalaudami, as savo vaikams tokia gera nebusiu
stopke5, aš tuos vaistus gėriau būdama dar 18. Taip, žiauru, bet kito pasirinkimo nėra.
Ir šiaip – kuo toliau (atstumu) artimieji, tuo labiau juos pradedi mylėt
As manau, kad gera ideja keisti vieta, pradeti viska nuo nulio.
Kai suprasi, kad neturesi rytoj ka valgyti ir kaip uz nuoma sumoketi pradesi veikti
Neturesi kada sedeti ir gailetis saves
O ir siaip aplinkos pakeitimas visada i nauda.
Kas del vaistu, tai as sakyciau tik jei niekas nepades reikia ju imtis, tai lengviausias kelias, bet sakyciau ne geriausias.
Perskaičiau viską ir puikiai tave suprantu. pati turėjau depresiją, tad viskas buvo labai panašiai. Vaistų gerti nebijok, nes tai liga kaip ir visos, kuriai būtini vaistai. Ir juos gerti reikia pastoviai, gal net metus laiko.
Keista, kad nieko apie savo draugą nepasakojai…Kokią rolę jis vaidina tavo gyvenime?
Tau reikia ne tikslo, bet iššūkių. Ir dabar nesvarbu kokių, tau reiktų pirma iš savo komforto zonos išlįsti.
Nustok saves gailetis spirk i uzpakali ir pradek veikti.
Pradzioj bus sunku, labai, bet svarbu nepaluzti. Su asarom, per prievarta ,bet veliau isivaziuosi, tai taps iprasta ir ismoksi gyventi kitaip nei gyveni dabar
O siaip tau pasiseke su tevais, kad tokiame amziuje islaiko ir nieko nesako. Pas mane situacija buvo panasi, bet tevams neidomu kas ir kaip, bendram niekam nerupejau.. Svarbu tik kad netrukdyciau ir nieko neprasyciau.
ir viems kitiems
paskutiniu metu pradejau galvoti, kad man reikia keist gyvenama vieta, labai pradejau galvot apie persikelima i kita miesta. tai jei tokie dalykai, kaip busto, darbo radimas, dar atrodo iveikiama,(gal tai ir butu siokia tokia to adrenalino injekcija) tai mastau, ar tai ne begimas nuo visko ( ta prasme, paskutiniu metu labai pergyvenu del dalyku, vykstanciu seimoje, atrodo, buciau kazkur toliau, nereiketu tomis problemomis gyventi, bet is kitos puses, jos niekur nedings, o cia gaunasi, kad as spjauciau i artimuosius, ir isvaryciau “savo laimes ieskot”..)
Aš gyvenu dar įdomiau viena, dideliam mieste su keletu draugų. Gyvenu nuo algos iki algos, bet gyvenu. Negaliu sakyti, kad darbas man teikia malonumą, bet juo džiaugiuosi. Nieko neveikimas yra savęs žlugdymas… Juk po velnių, reikia už kažko užsikabinti. Reikia stiprios motyvacijos ir noro, nes jei tu nepadarysi, niekas kitas už tave nepadarys buk stipri!!! Tai, kas musu nesuzlugdo, padaro mus stipresniais
julieta taip, būtent taip gražiai ir norėjau pasakyt. Tik pritrūko proto ir žinių bagažo.
Aš sutinku su Justu, nereikia kelti kažkokių tikslų, nes kai tiesiog mechaniškai sieki tikslo nebelieka gyvenime malonumo. Čia Mano asmenine patirtis-gal kitam tikslų siekimas atnešė daug gerų emocijų. Tikslų igyvendinimas atneša trumpalaikį džiaugsmą(kurį šiaip irgi puiku pajausti), bet tas mechaniškas tikslų siekimas, kurį ypatingai braukia populiarioji psichologija atima skonį iš gyvenimo.
Jei jauti, kad kelionė galėtų pagelbėti-važiuok. Iš Savo patirties galiu pasakyti, kad kelionė pagydo. Ir tai nebūtinai turi būti užsienis. Nuvažiuok į Druskininkus-pasijusi kaip užsieny…
O šiaip visokių emocijų reikia Gyvenime. Linku, kad ši būsena neužsitestų. Priedu turi mylimą žmogų-o tai (nerandu žodžio)Gyvenimo dovana.
bet kai pagalvoju tokio maziaus, o jau su vaistais depresija gydytis, baisu..
Eik pas specialista-psichologa, panasu kad tau depresija. Toliau taip gyvent negali..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
