Jeigu butum tikrai apsisprendusi, tai cia nerasytum kodel galvoji, kad tik tu viena esi nelaimingiausia pasaulyje, o visi kt. be galo laimingi, visi turi dideliu bedu, sunkumu, nelaimiu, bet su tuo kazkaip taikosi, kabinasi i gyvenima, atrask del ko gyventi ir tu man irgi buna dienu, kad atrodo del ko viska darau, del ko gyvenu? tada suprantu, kad dar tiek daug turiu siame gyvenime padaryti, jog bijau, kad galiu nesuspeti, beprotiskai megstu keliauti, taciau uz lietuvos ribu dar nebuvau isvaziavusi, taciau zinau kad viena diena aplankysiu savo svajoniu sali, kad viena diena busiu sukurusi grazia seima, nors meileje man tikrai be galo nesiseka, net draugo siuo metu neturiu, kad pagaliau atrasiu savo megstama darba, bet kol visai tai pasieksiu reiks ideti lb daug pastangu ir metu, bet visa tai mane ikvepia eiti i prieki manau savizudybe, tai pats savanaudiskiausias dalykas koki tik zmogus gali padaryti, ne tu suteikei sau gyvybe, ne tu ir spresti turi kada iseiti, tik Dievas tai gali o is kur zinai, kad ten jau tipo viskas gerai bus, ten bus dar baisiau, nes uz toki poelgi manau busi tikrai skaudziai nubausta, as tikrai netureciau tiek drasos pakelti pries save ranka, stengiuosi kiekviena diena atsikelus padekoti Dievui, kad gimiau sveika, ir tikrai gana grazi, bent sau kad turiu sveikus ir gerus tevus, sesute, uz visa tai dekoju ir dekoju, ir nors negyvenu kazkokioj pilyje, paprastam daugiabutyje su tevais ir seneliais, niekada net savo kambario neturejau, bet esu be galo laiminga, kad esu sveika, grazi ir turiu nuostabia seima
