O košmare – jis dar drįsta ir prikaišioti!!!!!! “Nesupranti manęs, nes nesi bandžiusi, nežinai kaip sunku mesti”…. O košmare. Moralas – “pradėk vartoti su manim, tapk priklausoma, o paskui mes sunkiai abu bandysim mesti. Bet užtai puikiai vienas kitą suprasim”.

Bliamba, nesuprantu ir suprasti nebenoriu. Va ką jam pasakyti jau metas. Kamuokis pats. Aš čia prie ko? Ir kuo KONKREČIAI jis nuostabus? Sau ant lapo susirašykit. Man galit nesakyti. Bet KONKREČIAI susirašykit. Ne abstrakcijas. Galit labai nustebti.

Reiks susirasti bendraminčių. Žiū, gal rimtai aukso gyslą atrasiu

Tu nepadedi jam, lakstymas ir jo ieskojimas is tavo puses grazu, bet nepagalba jam isbristi is to. Jis zino kad tu pasirupinsi juo, kad ir kiek jis paslys tu istrauksi, atvaziuosi, paimsi, parsivesi. Tu jam nemylimoji, bet kazkas panasaus i mama, suras, istrauks, apkuops, paglostys. Jis suauges vyras, kuris turi buti tavo atrama gyvenime, su kuriuo tu turetum jaustis saugi, su kuriu visos problemos sumazetu dvigubai. Nematau as meiles pas jus, vienas myli, o kitas naudojasi ir manipuliuoja tavimi.

Is jo paties turi buti noras nevartoti. Tavo pagalba turi buti tokia, kad nuolat turi buti salia, kad jis nepasiduodu, palaikyti ir neleisti paslysti. Bet, pradzioje jam reikia klinikos, veliau aplinkos keitimo, draugu praradimo (tie kurie smugdo ji) . Tik tada reikes tavo palaikymo, buvimo kartu.

Ir dar klausimas, tu ji myli, ar nori su juo buti visa gyvenima? Matai seima su juo? Vaikai? Ar visa tai matai su siuo zmogumi? Ar galesi gyventi, auginti vaikus ir viska metusi vaziuoti jo ieskoti? Cia tavo gyvenimas, tavo apsisprendimas.

Jis is tavo pasakojimu nenori baigti, jis tik kalba, alkoholikas irgi praso jam padeti, bet po minutes ramiausiai pakelia n-taja taurele ir prizada mesti ryt.

vat butent, mums tai susilaikiusieji per paskaitas pasakodavo savo istorijas, poziurius ir viska apie narkomanija, tai taip vaidint ismoke, net verkt gali kad pinigu isprasytu..

pritariu jums dabar kaip kad man MF studentams tik buna tokios paskaitos, bet manau jei artimieji kreiptusi jiems kazkiek tikrai gal paaiskintu apie narkomanija

Tikrai taip – jausmai jiems neegzistuoja. Bet esantieji šalia niekaip to nesupranta. Tai matosi tik iš šono.

Esu mačiusi mamas, kurios verkdamos atvežė savo trisdešimtmečius, keturiasdešimtmečius sūnūs į priklausomybių gydymo centrą. Savo rankom atneša daiktus, padeda ir sako – “viskas, dabar tu lieki ir gydaisi čia. Grįžti namo galėsi tik po pilno gydymo ciklo (t.y. po metų). Kitaip gali keliauti kur tik nori”. Jos verkia kruvinom ašarom, jom labai gaila savo sūnų, bet tai jau būna kelio galas. Ir tai jos daro tik iš meilės jiems. Prisiklausiusi istorijų apie išneštus namus, ašarų pakalnes žadant nebevartoti, greitąsias važiuojančias jų adresu po eilinio perdozavimo…. O progreso nėr. Tada imamasi drastiškų priemonių.

Iš dešimties visiškai pasveiksta trys.

Aš rimtai susimąsčiau, jog LT rinkoje yra spraga. Reikalinga parengti ir imti dėstyti kursus vartojančiųjų ir priklausomų asmenų artimiesiems. Tema turėtų būti maždaug – “Priklausomo asmens psichologija” ir “Kaip atpažinti vartojantį, priklausomą bei ketinantį, apsisprendusį atsikratyti priklausomybės asmenis”.

Su priklausomais dirba ištisi centrai, komandos, bet matau, kad jau būtina dirbti ir su artimaisiais. Va, ką iš tiesų reikia gelbėti. Ir, bent jau aš, būčiau žiauri lektorė. Turbūt masės manęs nekęstų (ypač vartotojų ir jų gynėjų), o kitos masės padėkotų, kad gražinau jiems JŲ gyvenimą.

Susimąsčiau labai rimtai

Visom galiu pasakyt jei tevai, draugai, ar mergina padedines ves i istaigas per prievarta nepades tikrai! zmogus pats turi pasiekt ta dugna, kad noretu nebevartot, geriau nutraukt viska su tokiu, nes gali tik pakenkti parsydamas pinigu jis pasiryzes viskam! jam jausmai neegzistuoja, jam svarbu gaut doze!

negaliu, man kaip baisu tokie dalykai…..ir dar pati pabandei….baisu, nesmerkiu, bet ir nesuprantu, kokio velnio pati bandei?

visiskai jums pritariu ir man teko susidurt bet mokymosi tikslais, visi susilaike taip sako, kad pats turi noret, ir tas tariamai mylimas zmogus, jau galvos kaip is jusu isnest ka o ne kad myli ir t.t.. pas juos jausmu nebuna

Purmiausia-pasakykite tevams, tada kartu suraskite gydymo istaiga. O oer ta laika suprasite ar norite buti kartu ar jums ramu kad jis turi pagalba ir pradesite gyventi toliau. nes man atrodo,kad jus bijote ji palikti, nes nebus kas ji tempia is duobes ir dar labiau pasiners.

Žinoma kiekvienam tėvui sunku priimti tokią žinią, bet suprask, be šeimos jis neišsikapstys, visi turi palaikyti ir nuvesti jį į doros kelią. Nenoras kišti šeimos, tai akivaizdus atsakymas kad dar jis nepasiruošęs mesti šių dalykų ir nemes tol kol nepūs rankos ir kojos. Tik absoliutus prisipažinimas esant bėdai parodo žmogaus jau pirmąjį ryžtingą žingsnį kovos su blogiu link. Ne veltui matome kaip vyksta alkoholikų susirinkimai per TV : Laba diena, aš toks ir toks, geriu tiek ir tiek metų,aš sergu. Lygiai taip ir su narkotikais, kol jis nepasakys: Aš ligonis ir padėkit man išgyti, tol nieko ir nebus. Paprasti žmonės, neišmanantys mediciniškai šios ligos , niekuo nepadės.Tik gali pastūmėti norą gyditis.

jums truksta suvokimo, kol vartojantis neprades PATS noret nevartot tai laikykit nors prirista metus, isejes vel prades

paklausyk ka sneka kvepalai , labai protingai masto moteris (ir kaip supratau, patirtis tame kalba)

Bėgiojimas iš paskos paskui SUAUGUSĮ ir už savo gyvenimą atsakingą žmogų nėra pagalba. Kol to nesuprasit, tol ir bėgiosit. JIS pats turi save prižiūrėti. Čia NE PAGALBA.

Taip gaunasi, kol šalia, kaip koks Cerberis, tol nevartoja, tik nusisuk – kaip mažas vaikas, iškart į gatvę išbėgs arba prūde nuskęs?