Manodrabužiai.lt programėlė jau čia!
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Noreciau isgirsti patarimu is paneliu, kurioms teko daryti pertrauka santykiuose
Situacija tokia. Su vaikinu draugavom daugiau nei 2 metus. Visko per ta laika buvo. Abu neesam apdovanoti lengviausiais charakteriais, bet visad atrode, kad meile nugales viska. Paskutiniu metu pykciu labai padaugejo, atrodo negalim jokia rimta tema diskutuoti, nes visada nuomones issiskirs ir nesugebesim pokalbio pabaigti taikiai.
Mano nuomone, prie situ visu pykciu labai prisideda jo nervai ir apskritai psichologine busena. Tiesiog paskutinem savaitem, jis turi labai daug rupesciu ir nevisada sugeba rast iseitis. Kiek galedama stengiuosi jam padet, bet tikrai ne viskas mano rankose. Blogiausia tai, kad visos tos bedos jam nesa finansinius sunkumus. Is karto pasakysiu, kad man jo pinigu nereikia (nes siais laikais, kai aplink tiek daug barakudu, galit pagalvot, kad jau skusiuos, jog jis neturi pinigu ). Taip tikrai nera. Pati dirbu ir uzsidirbu ir ji myliu del to, koks jis yra, o ne del to kiek jis uzdirba ir pan. Deja, jis yra didziulis materialistas ir ne karta yra sakes, kad jei jam gyvenime pradetu nesisekt ir jis nebeuzdirbtu dideliu pinigu, tikriausiai mane paliktu, nes as verta visa ko geriausio, ir jis jaustusi nepilnavertis, nes negali savo moteriai suteikti viso ko ji verta bla bla bla.. Man sita mintis atrodo isvis idiotiska ir, manau, kad pora turi dalintis ne tik dziaugsmais, bet ir rupesciais bei problemomis.
Taigi pries pora dienu mes vel stipriai susigincijome.. Siuo metu jis darbo reikalais gyvena kitame mieste, taigi kasdien nesimatom ir kartu negyvenam. Vakar bandziau jam paskambinti paklaust kaip viskas, kaip jis jauciasi ir ar sprendziasi jo reikalai. Nesvarbu, kad buvom stipriai apsipyke, man jis yra labai brangus kaip zmogus, taigi norejau pasiteiraut kaip viskas. Jis nekele ragelio. Siandien gaunu zinute, kad jam viskas gerai, tik jo gyvenime yra visiskas chaosas ir pastaruoju metu ji viskas be galo nervina. Ir paprase, kad palikciau ji bent kuri laika ramybej, nes tol kol jo gyvenime dedasi tokie dalykai jis santykiu turet negali.
Nebezinau nei ka galvot nei ka daryt. Visada buvau pries bet kokias pertraukas santykiuose, nes manau problemas reikia sprest, o ne nuo ju begt. Kaip jums baigesi pertraukos santykiuose? Skyrybos ar visgi sugrizote visam?
aciu labai aaz , kvaila, bet atrodo, kad kiekvienas geras komentaras padidina sansus susitaikyti
Kažkada pasakiau merginai, kad darome pertrauką, kad jos neskaudinčiau ir išėjau pas kitą.
Labai aciu uz gerus zodzius Stengsiuos nepasiduoti, juk arteja Kaledos, toks grazus metas, tiesiog bandysiu gyventi toliau
Labai sunku yra tai, kad pas mane like be galo daug jo daiktu. Kaip manot kada galiu jo paprasyt tuos daiktus pasiimt? Man tikrai labai sunku kas karta grizus namo matyt tiek visko. Is kitos puses nenoriu jam nei skambint nei rasyt pirma…
Labas Suprantu kaip skaudu ( pati kazkada esu turejusi pertrauka santykiuose ir to pageidavo vaikinas tikrai baisu buvo labai daug verkdavau ir istisai liudejau tik ), bet man viena protinga moteris yra davusi patarima “leisk zmogui iseiti ir jeigu tavo jis tikrai sugrys” . Tai vat as galvoju, kad jeigu lemtai tai lemtai, o jeigu ne tai geriau ir nereikia Pati pagalvok ar noretum tokiu santykiu, kur viskas vyksta tik tavo pastangomis.. kaip jau kazkas ir sake visi zmones skirtingai problemas isgyvena vieni nori atsiriboti kiti spresti jas kartu… Siulyciau apsisarvuoti kantrybe ir tuo metu veikti ka nors naudingo ir sau nes sededama ir laukdama kada jis panores is tos pertraukos gryzti tai isprotesi . Bet kokiu atveju, viskas bus gerai.
laukiu dar nuomoniu
Aš pati su vaikinu esu jau penktus metus ir dar (tfu tfu tfu) neteko daryti pertraukos. Tačiau mano draugei teko. Apskritai ji daugiau pertraukauja nei draugauja. Kažkada pasidarė įdomu, kam tos pertraukos. Ji man atsakė štai kaip: ,,Po pertraukos supranti, ar tau reikalingas tas žmogus”. Ir taip tik patvirtino, kad pertrauka – mažiau skausmingas pasiruošimas skyryboms, nes jei imi dvejoti, ar mylimas žmogus tau reikalingas, vadinasi, nereikalingas.
Maniškis irgi visuomet linkęs pasiguosti, išsikalbėti, paprašyti patarimo. Ir santykiai dėl to yra žymiai kokybiškesni, nes abu žinom, kad net pačiam sunkiausiam laikui atėjus, nė vienas niekur nedings, nes pasitikim vienas kitu ir stengiamės kartu ieškot sprendimų.
Deja, turiu vieną vaikystės draugą, kurio, kad ir kaip sunku bebūtų, negaliu išbraukt iš savo gyvenimo. O jis – mano vaikino priešingybė. Sakyčiau, žmogus – strutis. Nėra pinigų – slepiasi, susilaužė ranką – nerasi jo niekur ir niekaip, blogas oras – neprisišauksi. Bet kokia smulkmena, kuri gali sugadinti žmogui nuotaiką, jį priverčia atsiribot nuo išorinio pasaulio. Ir neretai atsiribojama pasirenkant tokius žodžius, kurie kitą žmogų verčia jausti kaltę dėl nesuvokiamų priežasčių. Gerai, kai tai yra tiesiog senas draugas, šiek tiek lengviau. Jei tokio tipo žmogus būtų antra pusė – tikrai galima išprotėti…
Stipriai pasakyta
Va kaiptik prieš ~3saw darėme pertrauką.. tipo savaitei.. Parašė iškarto man kitą dieną kad be manęs negali ir t.t (nors pats pasiūlė) ir poto susitaikėm ir išsiskrėm po savaitės tai dabar esu visu 100 procentu prieš pertraukas! Jeigu kyla abėjonių dėl santykių pabaiga iškarto..
Kompleksai yra kompleksai… O vyrams nepilnavertiškumo kompleksai išvis kartais labai sunkiai pakeliami. Gėda jiems net prieš pačius mylimiausius žmones, tai va ir slepiasi. Jie tiesiog nežino, ką daryti su tuo pojūčiu, kad jie ne tokie stiprūs ir pažeidžiami. Aš kažkada saviškiui esu pasakiusi, kad net ir stipriam žmogui kartais reikalinga pagalba ir atrama. Jis šiuos žodžius labai įvertino. O aš be galo vertinu tai, kad jis nebijo prieš mane būti silpnas. Kartu bet kokius sunkumus (ir finansinius, ir ne tik) įveikti tikrai lengviau, negu taip, kaip čia aprašė autorė.
O aš vat nesuprantu, tikrai nuoširdžiai, kad ir kaip stengiuos, nesuprantu žmonių, kurie sunkią akimirką atsiriboja nuo mylimų žmonių. Tam ir yra artimieji, kad užklupus sunkumams būtų šalia ir apsaugotų nuo viso negatyvo, ištrauktų į dienos šviesą. Visada šalinaus ir iki pat šios dienos vengiu bendravimo su tokiais, mano nuomone, nestabilios psichikos žmonėm. Kai sunku, reikia ieškoti sprendimų, o ne pulti į paniką ir savo depresijom varyt į neviltį mylinčius žmones. Nesuprantu visokių nuotaikų svyravimų, nepateisinu negebėjimo priimt sprendimus. Ir jei žmogus nori manęs šalia tik tada, kai viskas gerai, vadinasi tokie santykiai nieko verti, nes tik per viską perėję kartu, žmonės gali savo ryšį laikyti patikimu ir stipriu.
Tai va kad visada ieskojau vyrisko vyro, pati esu gana skysta ir norisi tureti atrama bet kuriuo metu
Del to, kad ji gyvenimas siek tiek lepino, taip pat tiesa jo teveliai visa gyvenima ji viskuo aprupindavo. Finansiskai labai gerai gyveno. Gal del to ir jis nori but toks kaip jo tevas. Jo mama beveik visa gyvenima nedirbo, kadangi augino 4 vaikus, tai tik tetis seimai pinigus uzdirbdavo.
na tai jei, kaip rašot, apie kitą net galvot nesinori, tai ir plaukit pasroviui kol kas. kai norėsis apie kitus galvoti, tada dilemas kelkit, laukti ar ne
lengviau iskart dėt taska, nei daryt pertrauką ir kažko tikėtis..ta nežinomybe žudo..
tu esi ne vyras, o leliukas
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
