turejau viena ir vienintele avarija (tfu tfu tfu) jei tai galima butu pavadinti avarija. ziema nesuvaldziau masinos ir ivaziavau i bordiura. isluzo bordiuras, suluzo šakė (nezinau ar tiksliai taip vadinasi bet tetis taip sake ) , rata jau reikejo ismesti visa, nes susilankste taip kad neimanoma islankstyt buvo. viskas laimingi baigesi, ir greitis nebuvo itin didelis, taip pat vaziavau gal 50 km/h greiciu. labai bijojau tuomet pasakyt teciui, siaip netaip partempem masina i kiema, as tokia issigandus ir nuleidus galva griztu namo, sakau ” tetukai, sugadinau pasačių, ratui kaput” o tetis pasiziurejo per langa i masina ir atreze man ” ko tu cia pergyveni, garaze dar 4 ratai yra” iskart lengviau tada pasidare. bet jau 4 metus ziema vairuot negalejau, vazinejau tik viesuoju transportu, labai bijojau.
dar buvo kartas kai buciau taip kaip per filmus rodo palindusi po fura. slidu, lyja as vaziuoju kaune europos prospektu ir ziuriu fura suka tiesiai pries mane. sustojau tiesiog milimetrais. sustojau ir teko stovet dar pusvalandi, nes nepajegiau vairuot is to streso. o fura kaip vaziavo taip nuvaziavo. kaip tycia tuomet nepavede masinos stabdziai. sedziu tuomet masinoj, verkiu,ir galvoju : isvaziuodama is namu anksti ryte, nepabuciavau dukros (jai tuomet buvo 1,5 menesio). tai dabar visuomet isvaziuodama kur nors apsirengiu ir pries eidama per duris ja pabuciuoju.
