Kaip jums atrodo ši draugystė?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Draugaujame beveik 2 metai, nors pažįstami esame daug daugiau laiko, man 24 m., o jam 25 m. Nuo pat pradžių draugaujame per atstumą. Atrodo, mylime vienas kitą, sutariame, planuojame bendrą ateitį… bet yra daug visokių bet. Tas nesibaigiantis atstumas, kuriam nesimato galo. Per tą atstumą labai daug prarandama. Aš kartais, net pradedu abejoti savo jausmais ir visa mūsų draugyste, kartais nematau prasmės tokiuose santykiuose, nes negali normaliai atsibūti, geriau pažinti vienas kitą, apsiglūdinti santykius, laiko viskam visada trūksta… Per tą visą draugystės laiką gerokai daugiau buvome atskirai, nei drauge, nors atrodo, yra tas ryšys tarp mūsų. Iš pradžių buvome iš skirtingų miestų, tad važinėdavomės vienas pas kitą kiek tik galėjome. O dabar neperseniausiai jis pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, bet tik su ta mintim, kad padirbs laikinai, apie keletą metų, kol šiek tiek užsidirbs. Dabar kaip ir gyvename kartu, tiksliau jis atsikraustė pas mane, nes jam nėra didelio skirtumo kur gyventi, nes yra fūristas. Gyvename kartu teoriškai, nes realiai juk jis nuolat yra išvykęs. Ir dabar išvykęs, o grįš tik gruodžio mėnesį. Tas laikas kai buvome drauge tuose vadinamuose mūsų namuose, tai man ne itin patiko, nes jis pasirodė labai netvarkingas, daug laiko žaidė kompiuterinius žaidimus, na, žinoma, buvo ir gražių akimirkų… Bet to laiko buvo labai mažai, aš tikiu, kad ilgainiui apsišlifuotumėme, bet kad niekada nėra to laiko… Mano aplinkos žmonėms jis nelabai patinka, nes baigęs tik vidurinę mokyklą ir dirba darbą visai nepalankų šeimai, o aš esu išsilavinusi, turiu savo būstą, dirbu kvalifikuotą darbą pagal specialybę, atlyginimas pakankamai geras ir manęs gailisi artimieji ir draugai, nes jie sako ‘negi renkiesi vienišės gyvenimą, nes su fūristu kitaip ir nebūtų’, bet jiems svarbiausia mano laimė, tad jei jaučiu, kad tai mano žmogus, tai pirmyn… Na, aš skęstu abejonėse. Nenoriu apie jį blogai galvoti, visumoje kaip ir gerai viskas būtų tarp mūsų, bet santykius reikia glūdinti, niekas negali iškart būti tobūla, bet kaip tai padaryti per atstumą? Tada ir prasideda man visokios abejonės, kad nėra jokios prasmės, per sunku taip draugauti, nors skirtis kaip ir nenoriu, bet ir dabartinė situacija mane varigna, man ir pasitikėjimo trūksta jam išvykus, nes visi gi žinome apie fūristų nuotykius. Tiesa, buvau ir pati su juo išvykus į reisą. Aš nerimauju, kad jis niekada savo darbo nepakeis jau vien dėl to, kad jam patinka jis. O aš nė už ką nenorėsiu nei vaikų, nei šeimos, kai vyras nuolat reise. Ką jis mano? Jam ši tema labai nepatinka, jis sako, kad keletą metų padirbs fūristu, užsidirbs pinigų gyvenimo pradžiai, o vėliau žiūrėsis darbo čia vietoje, Lietuvoje ir nebebus jokių atstumų tarp mūsų.
Kaip jums atrodo tokia draugystė? Kaip jums tokie santykiai? Gal ką patarti galite?
Ačiū už pasisakymus ir ačiū, kas pakeliate temą
atsiprašau, kad tiek daug prirašiau, gal kas rasite kantrybės perskaityti.
Labai daug pasaket pati, tai manau, kad isvada aiski? perskaitykit dar karta ir suprasit viska pati
Ačiū už pasisakymus.
Suprantu, bet kaip išgryninti tas abejones? Tiesiog plaukti pasroviui ir žiūrėti kaip toliau klostysis reikalai? Dėl išsilavinimo, tai žinoma, norėtųsi, kad vaikinas būtų kokios nors srities specialistas, bet aš jį priimu tokį, koks jis yra, svarbiausia, kad su žmogumi būtų bendra kalba, interesai, tikslai. Svarbu, ko jis siekia gyvenime. Nenurašau žmogaus jei jau nebaigė aukštojo mokslo. Dabar lyg ir mus sieja bendri dalykai, bet visgi abejonės dėl gąsdinančios ateities nepalieka, nes ir tuos santykius sunku glūdinti, kai didžiausia dalis bendravimo vyksta per atstumą, o kai vėl esame kartu, tai atrodo, kad viskas vėl iš naujo…
O jei tikrai jis niekada nepakeis savo darbo, gal tada tikrai neverta tęsti draugystės, nes taip nenoriu gyventi amžinai. Iš kitos pusės, o gal man taip skirta? Juk negali viskas visur būti tobula. Ir kamuoja ta nežinomybė….
Jūsu dabartinėje padėtyje jokių “nenormalumų” nematau. Gal vaikinas turi tikslą – uždirbti nuosavam namui, tada ir baigsis kelionės? Aišku būna, kad važiuoja tol, kol sveikata leidžia, nenori prarast sąlyginai lengvų pinigų. Bet būna ir taip, kad pasiekia tikslą ir gyvena tamų šeimos gyvenimą. Niekas nežino, kaip bus su šiuo žmogumi. Patarimas – mesk tu tą nekvalifikuotą beveik nematomą fūristą, nėra geras. Nes ne patarėjai praras gyvenimo meilę, o Jūs. Gal kitas žmogus su daktaro laipsniu sėdintis valdžioje ir lupantis tūkstančius bus žmogus, kuris Jūsų net negerbs ir nesupras, o Jums jo nepasiseks pamilti…
Aš manau, kad tų, kurių tėčiai dirba tokį darbą, tikrai nedirbo jo, kai jūsų mamos laukėsi ir kai reikėjo kurti santykius, šeimą ir pan. Dabar jau vaikai užauginti, tai kodėl nedirbti tokio darbo. Bet kai reikia kurti viską, kurti šeimą, tai tikrai nėra tinkamas pasirinkimas. Be to, jei pastebėjote jo netvarkingumą, norą žaisti kompiuterinius žaidimus per tokį trumpą laiką ir tai jums nepatiko, ši savybė tikrai nepasikeis, o gali tik dar labiau pablogėti. Na nežinau, nenoriu iš karto nurašyti žmogaus ar visos situacijos, bet aš vietoj jūsų nebūčiau linkusi kankintis abejonėse, o padaryti sprendimą vaikino nenaudai. Manau, kad po to net laimingesnė pasijustumėte. Būtumėte atvira naujoms veikloms, pažintimis ir pan.
Jums ne 16-lika, kad leistumete sau taip elgtis. negi negalit drasiai trenk kumsciu per stala ir padeti taisyti? as neleisciau, kad mano gyvenimui tiek daug itakos darytu toks jo elgesys. Galima dirbti ir lietuvoje, kazkur arciau, kad kartu butumete, tik reikia noro, o kai noro nera….tai taip ir gaunasi.. yra tokia kategorija vyru, kurie paprasciausiai nesutverti seimai, santuokai, jie kaip katinai, kurie megsta vaikscioti vieni. Patikekit, niekas nepasikeis. Kuo labiau spausit, tuo labiau begs. Tvarkykites gyvenima.
dabar parasysiu, ka i tokius ar panasius teiginius sako mano drauge. jos vyras furistas. Isvaziuoja pirmadieni apie 12 ir grizta penktadieniais apie vidurnakti. Ji neseniai pasigimde (3sav leliukui). Ji sako koks skirumas, jei vyras grizta 8 vakare kasdien, pavalgo, padrybso prie teliko, dar buitiniu rupesciu prideda, pavarges bumba. Dabar sako isleidziu pirmadieni. Susitvarkau, nieks nebumba. Grizta penktadieni. issimiega pailsi, sestadienis/sekmadienis laikas musu apsiperkam, aplankom tevus draugus. pavakarojam. Pirmadieni vel islydziu. Sako man visai tinka toks gyvenimas.
Gerai, kad tavo draugei taip tinka ir patinka. Šiaip didžiausia namų dalimi bei kūdikiu, rūpina ji viena, nes vyras tik savaitgaliais būna. Manau, moteriai neprošal vyro kasdienė pagalba tiek vaiko auginime, tiek namų ruošoje, ir šiaip vyras turi matyti kaip vaikas auga. Bet žinoma, tai yra idealiu atveju, o tokie ne visada būna. Visokių situacijų yra, palyginus čia dar gerai, nes vyras neišvyksta mėnesiui kitam, taip jau manau, būtų gerokai sunkiau vaikutį auginti, namus prižiūrėti, vienatvę pakelti…
Tai va ir sako kad savaite nera ilgas tarpas, sako apsisuku namie ir jau penktadienis.
artima situacija, draugyste per atstuma musu trunka jau ilgai… aisku ir as bijau, kad nesugyvensim, ir teks skirtis, nes per tel bendrauti yra viena, o gyvas zmogus salia, vel kas kita…
As is patirties galiu pasakyti, kad pinigu niekada nebus gana,vis reikes kazko daugiau nes poreikiai vis augs… Ir pasaka be galo
Pati paminėjai išsilavinimą,pačiai užkliuvo.. Seniai įrodyta, kad su neišsilavinusiu žmogumi savęs neatrasi, jis tik temps tave žemyn.. pati turėjau tokio tipo vaikiną.. ir istorija tokia pati, tik jis net vidurinės nebuvo baigęs, pastoviai zaidė kompiuterinius žaidimus, vėliau įsidarbino maximos sandeliuose ir dirba jau antri metai, net nemato prasmės kažko siekti daugiau, moka pinigus ir laimingas. Išsilavinusiai merginai nėra ateities su tokiu žmogumi.
cia ne ta pati autore, kuri gedijas pasakyt draugams, kuom jos draugas dirba? nes ten ta pati specialybe buvo minima
Aš tai sakyčiau, kad duokite sau laiko. Ta prasme, kad pasisaugokite, kad vaikučių pabiručių neprisigamintumėt ir tiesiog duoti santykiams šansą, duoti laiko sau apsispręsti. Čia matosi parašyta labai daug dvejonių, tai gal kažkaip pabandyti jas išgryninti reikia? Neskaitant kitų dalykų, pagalvoti, kiek jums svarbus statusas ir pan., jeigu jau artimiesiems kliūva jūsų išsilavinimo skirtumas, kiek jums jis kliūva? Juk būna visokių šeimų – vieniems išsilavinimo skirtumai ne kliūtis, labai gražiai sutaria. kiti būdami kartu siekia daugiau, mokosi, o treti išsiskiria dėl interesų nesutapimo.
Kai tiek daug metų jau dirba tą darbą, priprato ir nebėra jokių sunkumų jam. tiesiog kai darbas patinka, jautiesi gerai jį dirbdamas tai ir lengvas jis atrodo. O kad pasitaiko kartais kokių netikslumų tai jų pasitaiko bet kokiame darbe
Daug seimu tokiu, kur vyrai i reisus vaziuoja ir ka… gyvena
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
