Ta tuštuma manyje jau dabar. Jau dabar aš nebesu ir nebebūsiu tokia kaip anksčiau.
Aš žinau, kad man reikia pagalbos, rimtos psichologinės pagalbos, nes kartais aš išvis neprognozuojama. Susinervinus mane ištinka pykčio priepuoliai, svaidau daiktus, darau kvailiausius dalykus. Mūsų santykiuose dominavo nesusikalbėjimas, aš visada norėdavau, kad jis mane nuramintų, padėtų, apsaugotų, apkabintų, bučiuotų kai aš esu supykusi, kad taip mane nuramintų, bet jis nenorėdavo taip daryt, savo elgesiu aš jį atstumdavau. Mes daug pykomės del niekų, nešnekėdavom, aš vis tikėdavaus, kad jis suminkštės, bet jis griežtas ir aikštingas, savo nesamonėmis norėdavau turbūt dėmesį jo atkreipt, o jis numodavo ranka. Iš pat pradžių viskas buvo tobula, mes leidom nuostabų laiką, džiaugėmės vienas kitu. Nors pradžioje teko kęsti atstumą, bet vienas dalykas sugadino mūsų santykius nepataisomai, aš radau susirašinėjimą, labai mielą, per mielą bendravimą su kita panele kai svečiavausi pas jį, tada ir prasidėjo dramos… Jis sakė, kad to taip negali pakęst, o aš vis tai darydavau, aš neklausydavau jo. Taip skauda žinoti, kad aš viską sugadinau ir atstūmiau jį nuo savęs. Po tos mūsų krizės sužinojau, pajutau, kad kažkas su manim negerai. nes staiga dingo mėnesinės, pasidariau nėštumo testą ir buvo teigiamas… Bet dėl nervų ir kitų dalykų nėštumas neišsilaikė ir greit baigėsi, verkiau, baisiai skaudėjo, nors pati puikiai supratau, kad leliuką turėt per anksti ir tiesiog negerai, kai žmogum pasitikėjimą praradai. Atrodo pasimiršau, o dabar kriokiu dėl visko ir dėkoju dievui, kad tas nėštumas neišsilaikė, nes dabar būčiau viena, visaiškai viena, arba su juo šalia tik dėl to vaikelio, o man to nereikia.
Atsiprašau už visas kaidas, dabar pusiau blaiviom akim žiūriu ir matau jų daugybę. Tiesiog labai sunku.
