Nesusitvarkau su savimi.
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Pasaulis atrodo sugriuvo, žemė p kojomis tapo nestabili… Per savo kaprizus, nesiklausymą, prieštaravimus ir užgaidas praradau žmogų su kuriuo tiek daug sukūriau, tiek daug planavau, tiek vilčių dėjau… ir kurį beprotiškai smarkiai myliu, myliu taip, kad net širdi gelią iš skausmo ir negaliu blaiviai mastyti. Vakar pusę nakties praverkiau, maldavau jo, kad suteiktų progą pasitaisyt, parodyt jam, kad galiu nustot būt tokia kaprizinga. Jis pasakė, kad nejaučia, kad esam vienas kitam skirti ir netinkam. Kalbėjo taip šaltai… taip atšiauriai. Klausiau verkdama ar kas nors dar likę jis pasakė, kad nikeo neliko ir nebenori, kad jam užteko. Aš negaliu nustoti verkti, negaliu užmigti… Rūkau cigaretes vieną po kitos, esu pasimetusi ir net nežinau ką toliau daryti, kaip atsitiesti, kaip atsigauti, vis dar maldauju ir prašau jo, bet jis vis kartoja, kad nieko nebeliko. Beprotiškai skauda, aš pati save iš tos isterijos, neramumo žaloju. Suleidžiu nagus sau į rankas, kad tik pajaust kitokį skausmą. Vienintelis protingas dalykas kurį padariau tai užsirašiau pas psichologę pirmadieniui, bet kaip jo sulaukti, norisi pranykt, pradingt. Noriu miegot, kad nebejaust nieko, bet negaliu. Gėda tėvams į akis pažiūrėt, pasakyt kas vyksta, viską nuo jų slepiu, nes nejaučiu, kad jie būtų tas ramstis, ta pagalbos ranka kai reikia. Nes tas ramstis, tas mano žmogus buvo Jis. Ir dabar sėdžiu apsirengusi megstinį kuris kvepia juo jau nuo vakar. Žinau kad tai nėra pasaulio pabaiga, kad aš atsitiesiu, bet aš pirmą kartą gyvenime taip palūžau, nesusitvarkau su savim, bijau savęs, bijau sau kažką pasidaryti. Nors esu jauna, bet mačiau tiek ir tiek gyvenime. Išgyvenau skaudžias tėvelių skyrybas ir ilgą jų karą po to, kur viską atlaikydavau aš, atsitiesiau net po išprievartavimo, atsitiesiau po žiauriaus sumušimo ( mušė merginos) Atsitiesiau po ilgų ir skaudžių santykių. atsitiesiau iš didžiulės duobės pauglystėje. Šiuo metu nesimokau, nedirbu, nieko neveikiau. Mes planavom kartu įsikurt, išvažiuot mokytis, gyvent, kurt gyvenimą drauge.. Kartu mes beveik metai. Bet viskas pasibaigė, jo meilė pasibaigė. Išsiskyrimas iš manęs atima viską kas many dar gero likę ir taip kartais jausdavausi nudegradavusi… Skaudžiausia, kad sugadinau santykius su mama ir bijau ir gėda dabar ją trugdyti, o taip reikėtų mamos šilto glėbio. Aš sugadinu viską kas aplink mane. Neturiu į ką remtis, artimiausios draugės arba toli arba užsiėmusios savo reikalais, pavargau belstis į jų duris, guostis. Visi su savo problemom. Aš turbūt net sumokėčiau už šiltą ir nuoširdų apkabinima.
Žinau, kad esu kvaila ir kad tikrai nereikėjo jo maldaut, bet aš taip nenoriu jo prarast, jis man Viskuo tapo per trumpą laiką, tik jį vieną tiek arti prisileist sugebėjau. Šiandien šnekėjom, dar kartą prašiau, maldavau progos parodyt, kad galiu būt geresnė, bet jis griežtas ir pasakė, kad viskas baigta. Aš jo paprašiau vieno vienintelio paskutinio dalyko… Kad pabūtų su manim paskutinį kartą, kad mylėtų, kad paskutinį kartą leistu būt jo moterim. Rytoj jis ateina atnešt daiktų mano ir pasiimt savuosius. Jis sutiko, bet prieš tai klausė kam, kodėl aš taip noriu, sakė nebenori manęs skaudint, sakė kad verksiu. Bet pasakiau, kad neverksiu ir man tai tarsi savotiškas atsisveikinimas, aš noriu jį paskutinį kartą pajaust, noriu paskutinį kartą mylėt ir bučiuot, nenoriu prisimint to vien kriokimu ir šituo draskančiu skausmu, noriu, kad dar nors kartą jis būtų mano. Žinau, kad tai nėra protingiausias dalykas. Puikai tai suprantu. Artimiausiu laiku jis išvažiuoja vienas, tik nežino kur, nežino pas ką. Sakė nenori likt nes čia nėra ramybės. Man skaudu, kad viskas taip gavosi, skaudu, kad jis manim nebetiki, nežinau kaip elgtis, nežinau ką daryt su savuoju gyvenimu, nes žinau, kad užtruks ilgai kol sugebėsiu atsititiesti… Kilo ne viena mintis apie savižudybę, nes jaučiuosi bevertis žmogus, žmogus be jokios ateities, be jokio pargindi, be nieko. Bijau sau kažką pasidaryti, vien dėl šeimos. Bet tą skausmo akimirką kai pradeda draskyti vėl iš naujo aš bijau nesusivaldyti.
Jaučiuosi toks žmogus kurio neįmanoma mylėti, jaučiuosi neverta meiės apgailėtina kvailė.
Žinau, kad mano ”išpažintis” nėra labai rišli, bet negaliu nusiraminti, nesustoju verkti…
;/// aš lygiai tokia pati, tik vat kaip pasikeisti nežinau.. ;/
iš tikro sunki situacija, susitiksit dar, galbūt kas pasikeis.. nelabai ir bežinau ką patart.. Geriausiai žaizdas gydo laikas.. kad ir kaip bebūtų sunku, viskas praeina..
Man irgi panašiai sunku buvo po išsiskyrimo… Ir aš tokia pati kvailė kaip tu, žeminausi daug kartų ir žliumbiau gal metus laiko kas vakarą.. Jei tu iš Kauno, parašyk, pakviesiu puodeliui arbatos, labai padeda išsibėdavojimas ir pasikalbėjimas su tą patį išgyvenusiu žmogum nors man po šitų įvykių praėjo jau 2,5 m., kartais ir dabar atsigulusi išspaudžiu ašarą ir pagalvoju apie tai, kas buvo. bet dabar jau ne taip skauda.. viskas praeina. kaip mano mama sako: “neturi pamiršti to žmogaus ir nepamirši, tiesiog turi išmokti gyventi be jo”
Uzjauciu, mergyt, atsitiesi, reikia laiko
Jei atvirai jau pavargau rašyti, atrodo esu tokia pavargusi, turiu abonimentą į impulsą bet ten net neinu, viska ką veikiu tai guliu lovoj, nes neįsengiu atsikelti. Žianau, kad reikia keltis, reikia kažką daryt, bet man viska primena jį. Galvoje tiek gražių prisiminmų iš tų mūsų nuostabių akimirkų. Aš pati save naikinu tuo skausmu, bet galvą nepakyla kaip anksčiau, tiesiog nepakyla. Anksčiau gaudavau smugį iškeldavau galvą ir atsukdavau nugarą ir nukulniuodavau, o dabar…
laikykis…
Parašykit man! Atrašyti, kai žmogui sunku atrasiu laiko!!!
Parašiau mamai šiąnakt, nes nebesusilaikiau, tokiom akimirkom kai taip širdis plyšta mamos šaukiuosi mintyse. Norisi tiesiog staugt, rėkt, kriokt, kad visa tai praeitų, kad nebeskaudėtų, kad nebejausčiau nieko.
Tikrai gėda eit pas mamą nuleidus galvą, gėda žiūrėt į akis kai šitaip susimoviau su viskuo, beje mama laukiasi ir jai tuoj gimdyt, tai turi daugybę savų problemų ir aš jai mažiausiai reikalinga. Esu jauna, bet pilnametė. Kur man rast žmogų, kai niekas nei man laiko neturi, artimiausi žmonės toli, jaučiuos tokia vieniša, kartais tikrai neturiu su kuo pasikalbėti.
Man taip pat ši situacija ir tavo būsena labai “pažįstami” , aš tokia pati, moku būti kaprizinga, nenuovoki, nesupratinga ir t.t. Būna situacijų, kai tikrai atrodo jog pats su savo nervais nebesusitvarkai, gal nuovargis, gal pavasaris, gal dar kas… Dėkui Dievui, kad turiu žiauriai gerą ir supratingą vyrą, kuris man nenusileidžia ir kuris manęs nepalieka. Įsivaizduoju, kad sunkiausia atleisti sau ir suprasti pačiai save. Dabar tau tokia akimirka, kai savim nepasitiki, o šalia tavęs buvęs žmogus buvo tarsi garantas, kad gali eiti iškėlus galvą…… Aš taip supratau šią istoriją. Prisidėčiau prie pasiūlymų pasistengti surasti žmogų, kuris Jus palaikytų ir suprastų, kad neliktumėte šioje situacijoje viena. Jei šiuo metu nėra artimų tai gal ir šiam forume atrastumėte kokį žmogų kuriam galėtumėte išsikalbėti. Kitą kartą svetimam pasakoti ir lengviau……..Taip pat manau, kad mama tikrai Jus suprastų, bet būna įvairių situacijų, pati ne visada noriu pas mamą eiti ir netodėl, kad ji mane per mažai myli, o todėl, kad pačiai gėda ir kad žinau, jog pati kalta… Tvirtybės Jums, apkabinu
kiek tau metu jei ne paslaptis?
Ta tuštuma manyje jau dabar. Jau dabar aš nebesu ir nebebūsiu tokia kaip anksčiau.
Aš žinau, kad man reikia pagalbos, rimtos psichologinės pagalbos, nes kartais aš išvis neprognozuojama. Susinervinus mane ištinka pykčio priepuoliai, svaidau daiktus, darau kvailiausius dalykus. Mūsų santykiuose dominavo nesusikalbėjimas, aš visada norėdavau, kad jis mane nuramintų, padėtų, apsaugotų, apkabintų, bučiuotų kai aš esu supykusi, kad taip mane nuramintų, bet jis nenorėdavo taip daryt, savo elgesiu aš jį atstumdavau. Mes daug pykomės del niekų, nešnekėdavom, aš vis tikėdavaus, kad jis suminkštės, bet jis griežtas ir aikštingas, savo nesamonėmis norėdavau turbūt dėmesį jo atkreipt, o jis numodavo ranka. Iš pat pradžių viskas buvo tobula, mes leidom nuostabų laiką, džiaugėmės vienas kitu. Nors pradžioje teko kęsti atstumą, bet vienas dalykas sugadino mūsų santykius nepataisomai, aš radau susirašinėjimą, labai mielą, per mielą bendravimą su kita panele kai svečiavausi pas jį, tada ir prasidėjo dramos… Jis sakė, kad to taip negali pakęst, o aš vis tai darydavau, aš neklausydavau jo. Taip skauda žinoti, kad aš viską sugadinau ir atstūmiau jį nuo savęs. Po tos mūsų krizės sužinojau, pajutau, kad kažkas su manim negerai. nes staiga dingo mėnesinės, pasidariau nėštumo testą ir buvo teigiamas… Bet dėl nervų ir kitų dalykų nėštumas neišsilaikė ir greit baigėsi, verkiau, baisiai skaudėjo, nors pati puikiai supratau, kad leliuką turėt per anksti ir tiesiog negerai, kai žmogum pasitikėjimą praradai. Atrodo pasimiršau, o dabar kriokiu dėl visko ir dėkoju dievui, kad tas nėštumas neišsilaikė, nes dabar būčiau viena, visaiškai viena, arba su juo šalia tik dėl to vaikelio, o man to nereikia.
Atsiprašau už visas kaidas, dabar pusiau blaiviom akim žiūriu ir matau jų daugybę. Tiesiog labai sunku.
Kad galėčiau tave apkabinti… Tikiu, kad skaudu… Bet neskęsk savo kančioje – kaip baronas Miunchauzenas griebk save už plaukų ir tempk iš balos. Už savo laimę didžiule dalimi atsakome patys. Susirask motyvaciją keisti savo būklę – vien raudos ir rūkymas nepadės. Nesudėk visų vilčių į vieną žmogų, negalvok, kad be jo negyvensi – tokia atsakomybė gali kitą asmenį dusinti. Susirask su kuo gyvai pasikalbėti. Išverk visas ašaras ir tada po mažą žingsnelį kurkis geresnę ateitį.
tavo laiskas labai grazus ir rislus,pazistama beviltiskumo situacija ir man,tavo laiskas net sugraudino,bet zinok,kai Dievas uzdaro duris,tuomet atveria langa,viskas sustos veliau i savo vietas,niekada nebus tos pacios amzinos skaudzios situacijos,laikykis
buvo ir man taip kad verkiau,ir skaudejo ziauriai…..ilgai ilgai….paskui aprimo viduje…bet liko tustuma,kuri yra iki siol….
Mama Anglijoje, užsiėmusi savo užgriuvusiais reikalais.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
