Pasaulis atrodo sugriuvo, žemė p kojomis tapo nestabili… Per savo kaprizus, nesiklausymą, prieštaravimus ir užgaidas praradau žmogų su kuriuo tiek daug sukūriau, tiek daug planavau, tiek vilčių dėjau… ir kurį beprotiškai smarkiai myliu, myliu taip, kad net širdi gelią iš skausmo ir negaliu blaiviai mastyti. Vakar pusę nakties praverkiau, maldavau jo, kad suteiktų progą pasitaisyt, parodyt jam, kad galiu nustot būt tokia kaprizinga. Jis pasakė, kad nejaučia, kad esam vienas kitam skirti ir netinkam. Kalbėjo taip šaltai… taip atšiauriai. Klausiau verkdama ar kas nors dar likę jis pasakė, kad nikeo neliko ir nebenori, kad jam užteko. Aš negaliu nustoti verkti, negaliu užmigti… Rūkau cigaretes vieną po kitos, esu pasimetusi ir net nežinau ką toliau daryti, kaip atsitiesti, kaip atsigauti, vis dar maldauju ir prašau jo, bet jis vis kartoja, kad nieko nebeliko. Beprotiškai skauda, aš pati save iš tos isterijos, neramumo žaloju. Suleidžiu nagus sau į rankas, kad tik pajaust kitokį skausmą. Vienintelis protingas dalykas kurį padariau tai užsirašiau pas psichologę pirmadieniui, bet kaip jo sulaukti, norisi pranykt, pradingt. Noriu miegot, kad nebejaust nieko, bet negaliu. Gėda tėvams į akis pažiūrėt, pasakyt kas vyksta, viską nuo jų slepiu, nes nejaučiu, kad jie būtų tas ramstis, ta pagalbos ranka kai reikia. Nes tas ramstis, tas mano žmogus buvo Jis. Ir dabar sėdžiu apsirengusi megstinį kuris kvepia juo jau nuo vakar. Žinau kad tai nėra pasaulio pabaiga, kad aš atsitiesiu, bet aš pirmą kartą gyvenime taip palūžau, nesusitvarkau su savim, bijau savęs, bijau sau kažką pasidaryti. Nors esu jauna, bet mačiau tiek ir tiek gyvenime. Išgyvenau skaudžias tėvelių skyrybas ir ilgą jų karą po to, kur viską atlaikydavau aš, atsitiesiau net po išprievartavimo, atsitiesiau po žiauriaus sumušimo ( mušė merginos) Atsitiesiau po ilgų ir skaudžių santykių. atsitiesiau iš didžiulės duobės pauglystėje. Šiuo metu nesimokau, nedirbu, nieko neveikiau. Mes planavom kartu įsikurt, išvažiuot mokytis, gyvent, kurt gyvenimą drauge.. Kartu mes beveik metai. Bet viskas pasibaigė, jo meilė pasibaigė. Išsiskyrimas iš manęs atima viską kas many dar gero likę ir taip kartais jausdavausi nudegradavusi… Skaudžiausia, kad sugadinau santykius su mama ir bijau ir gėda dabar ją trugdyti, o taip reikėtų mamos šilto glėbio. Aš sugadinu viską kas aplink mane. Neturiu į ką remtis, artimiausios draugės arba toli arba užsiėmusios savo reikalais, pavargau belstis į jų duris, guostis. Visi su savo problemom. Aš turbūt net sumokėčiau už šiltą ir nuoširdų apkabinima.

Žinau, kad esu kvaila ir kad tikrai nereikėjo jo maldaut, bet aš taip nenoriu jo prarast, jis man Viskuo tapo per trumpą laiką, tik jį vieną tiek arti prisileist sugebėjau. Šiandien šnekėjom, dar kartą prašiau, maldavau progos parodyt, kad galiu būt geresnė, bet jis griežtas ir pasakė, kad viskas baigta. Aš jo paprašiau vieno vienintelio paskutinio dalyko… Kad pabūtų su manim paskutinį kartą, kad mylėtų, kad paskutinį kartą leistu būt jo moterim. Rytoj jis ateina atnešt daiktų mano ir pasiimt savuosius. Jis sutiko, bet prieš tai klausė kam, kodėl aš taip noriu, sakė nebenori manęs skaudint, sakė kad verksiu. Bet pasakiau, kad neverksiu ir man tai tarsi savotiškas atsisveikinimas, aš noriu jį paskutinį kartą pajaust, noriu paskutinį kartą mylėt ir bučiuot, nenoriu prisimint to vien kriokimu ir šituo draskančiu skausmu, noriu, kad dar nors kartą jis būtų mano. Žinau, kad tai nėra protingiausias dalykas. Puikai tai suprantu. Artimiausiu laiku jis išvažiuoja vienas, tik nežino kur, nežino pas ką. Sakė nenori likt nes čia nėra ramybės. Man skaudu, kad viskas taip gavosi, skaudu, kad jis manim nebetiki, nežinau kaip elgtis, nežinau ką daryt su savuoju gyvenimu, nes žinau, kad užtruks ilgai kol sugebėsiu atsititiesti… Kilo ne viena mintis apie savižudybę, nes jaučiuosi bevertis žmogus, žmogus be jokios ateities, be jokio pargindi, be nieko. Bijau sau kažką pasidaryti, vien dėl šeimos. Bet tą skausmo akimirką kai pradeda draskyti vėl iš naujo aš bijau nesusivaldyti.

Jaučiuosi toks žmogus kurio neįmanoma mylėti, jaučiuosi neverta meiės apgailėtina kvailė.

Žinau, kad mano ”išpažintis” nėra labai rišli, bet negaliu nusiraminti, nesustoju verkti…