Aš literatūrą apie vaikų auginimą, auklėjimą ir t.t. pradėjau skaityti nuo 14 metų. Man ir iki šiol tai atrodo įdomu, tad ryju bet kokią literatūrą, kokia tik netyčiom man patenka į rankas. Irgi pasvarstau, kokie mano vaikai būtų, kokie jų vardai, ką veiktume ir t.t. Tačiau, nepaisant viso šito, aš nesu motiniškos prigimties. Aš vaikų bijau paniškai, man jie tarsi maži monstrai, aš nemoku su jais elgtis, nemoku su jais bendrauti, o kūdikio rankose išvis nesu laikiusi. Tad labai abejoju, jog būčiau gera motina, todėl kuo toliau, tuo labiau prieinu prie išvados, jo man geriau motina netapti. Aš įsivaizduoju, jog mano vaikai bus sunkaus charakterio, su neurologiniais sutrikimais, ir visu tuo paveldimu brudu, kuris tik temps ir temps pas įvairius psichiatrus. Aš dažnai liūdnai juokauju, jog mano vaikai jau gims sirgdami depresija. Tai net nežinau, kaip ateity bus, jei vyras norės vaikų, pagimdysiu.
