Vaikai ateityje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos visos,
net nežinau, kaip kuo tiksliau suformuluoti, ko noriu paklausti ir ko tikiuosi išgirsti iš jūsų. Dažnai mane aplanko mintys apie tai, jog yra tikimybė, jog būsiu mama ateityje, kaip tuomet pasikeis mano gyvenimas, kiek ir kokie tie vaikai galėtų būti, kaip keisčiausi aš pati, kai tapčiau tų naujų žmogiukų kūrėja. Bandau detaliai įsivaizduoti vaikų bruožus, jų plaukų vingius, akių spalvą, kūno sudėjimą, įvairias situacijas ir scenas iš mamos-vaiko bendravimo, svarstau, kaip jiems padėčiau augti, kaip padėčiau ugdyti intelektą, įvairius gebėjimus.
Kol kas vaikų turėti neplanuoju, bet fantazija beribė. Nors šiuo metu man ir neatrodo, kad kada gyvenime turėsiu vaikų, tačiau esu dar gan jauna, o viso pasaulio praktika rodo, kad vienetai moterų, kurios lieka ne mamomis
Ar jus aplanko panašios mintys ir ar jos neatrodo jums keistos? Juk dabartyje jūs esate tokios, kokios esate, o tai lyg žvilgsnis į ateitį ir pamatymas savęs visai kitokios, nors niekas negali pasakyti, koks būsi ateityje. Galime šiaip padiskutuoti šia tema, gal kam įdomu ar aktualu
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
pati vaiku nenoriu ne mieli jie man. taciau galbut su laiku pakeisiu savo mastyma
Aš pagalvoju kartais, visokių pievų primąstau
mane asmeniskai baugina tas dalykas, kad visada reikia buti atsakingam ir uz kita zmogu, nuolat rupintis, valgyti gaminti, mokykla, sveikata, auklejimas ir t.t. ir toli grazu viskas ne tik gera buna. esu labai laisva, nemegstu priklausyti nuo kazko. vaikas visvien tam tikra prasme “pririsa”.
Ir as pagalvoju, myliu vaikus! Kadangi savu dar neturiu, tai kai turiu galimybe, svetimus kleckius apipilu demesiu
Kol kas esu nepilnametė, tai toki apmastymai ne man Dar pagyvent noriu
nors dar jauna aš, bet visai norėčiau vaikų, dar maža būdama eidavau pas mamos drauges į darželį vaikučių prižiūrėt, labai juos myliu ir jei pastočiau tai aborto nesidaryčiau, kadangi ir draugas neleistų ir pati nenorėčiau, nes tiesiog džiaugčiaus, kad taip atsitiko o pagalvot, manau daugelis pagalvoja, ypatingai tada kai pamatau nėščią moterį
Ne karta esu girdejus, kai sako “nekenciu vaiku, nenoreciau, nemyleciau turbut saviskio.. ”
Man tai skamba ziauriai, pati myliu net svetimus (savu neturiu)
kartais pagalvoju, bet seip nenoriu dar vaiku. bent 2-4 metus tai tikrai…
ir seip nesu is tu, kurios dievina vaikus, ir vien nuo vaiko zvilgsnio ‘susileidzia’. Kazkaip neee….
ei_zvirbliuk, neseniai atėjo toks suvokimas, kad vaikai neatima laisvės. Kažkaip man atrodo, kad moteris save įprasmina vaikų auginime, nes juk greitai baigtųsi žmonija be mamų meilės ir rūpesčio. Net nenoriu mąstyti, kad atsiradus vaikui prarasčiau kažkokią mitinę laisvę (na, nebent laisvė merginai yra visiškas atitrūkimas nuo grandinės, beprasmės linksmybės ir energijos taškymas į šonus), nes auginant vaiką save taip pat galima ir net manau privalu realizuoti ir kituose dalykuose, kad vaikas matytų sveiką ir laimingą, savo gyvenimą gyvenančią mamą, o ne burbančią namų šeimininkę, kuri kaltiną vaiką, atėmus jos laisvę
Aš literatūrą apie vaikų auginimą, auklėjimą ir t.t. pradėjau skaityti nuo 14 metų. Man ir iki šiol tai atrodo įdomu, tad ryju bet kokią literatūrą, kokia tik netyčiom man patenka į rankas. Irgi pasvarstau, kokie mano vaikai būtų, kokie jų vardai, ką veiktume ir t.t. Tačiau, nepaisant viso šito, aš nesu motiniškos prigimties. Aš vaikų bijau paniškai, man jie tarsi maži monstrai, aš nemoku su jais elgtis, nemoku su jais bendrauti, o kūdikio rankose išvis nesu laikiusi. Tad labai abejoju, jog būčiau gera motina, todėl kuo toliau, tuo labiau prieinu prie išvados, jo man geriau motina netapti. Aš įsivaizduoju, jog mano vaikai bus sunkaus charakterio, su neurologiniais sutrikimais, ir visu tuo paveldimu brudu, kuris tik temps ir temps pas įvairius psichiatrus. Aš dažnai liūdnai juokauju, jog mano vaikai jau gims sirgdami depresija. Tai net nežinau, kaip ateity bus, jei vyras norės vaikų, pagimdysiu.
Nei noriu vaikų, nei apie juos galvoju, nei bandau save įsivaizduoti kaip motiną. Išvis nemieli man jie ir tik košmaruose sapnuoju, kad laukiuosi Man 24 beje
kiškutis akademikas, jo, man irgi panašiai, bijočiau gimdyti vien todėl, kad jau pirmiausia su savimi nesusitvarkau… Rodos, įvaryčiau baisių psichologinių ligų vaikui per savo nemokšiškumą, kažkaip ir pačiai sunku būna bendrauti su mažais vaikais, nemoku, jie man tokie ateiviai
Tačiau galvoju, kad gal, kai jau būčiau nėščia, manyje visi hormonai susidėliotų į reikiamas vietas, iš kosmoso į makaulę ezoteriniu būdu patektų reikiamos žinios ir mintys ir vedina motiniško instinkto, kaip arkliukai pirmą dieną patys stojasi ant kojų, kiščiau vaikui pieno papą ir pačios rankos žinotų, kaip su tuo naujagymiu elgtis ir kaip jį liesti.
Erika būsi nuostabi mama ir aš svajoju apie vaikus su vyru kalbamės kaip juos auginsim, bendrausim.. tiesiog svajojam
giteli, ačiū, man tai visai komplimentas šiuo metu
aš labiausiai bijau,kad mano vaikai nebūtų tokie kaip aš…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
