Vaikai ateityje
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos visos,
net nežinau, kaip kuo tiksliau suformuluoti, ko noriu paklausti ir ko tikiuosi išgirsti iš jūsų. Dažnai mane aplanko mintys apie tai, jog yra tikimybė, jog būsiu mama ateityje, kaip tuomet pasikeis mano gyvenimas, kiek ir kokie tie vaikai galėtų būti, kaip keisčiausi aš pati, kai tapčiau tų naujų žmogiukų kūrėja. Bandau detaliai įsivaizduoti vaikų bruožus, jų plaukų vingius, akių spalvą, kūno sudėjimą, įvairias situacijas ir scenas iš mamos-vaiko bendravimo, svarstau, kaip jiems padėčiau augti, kaip padėčiau ugdyti intelektą, įvairius gebėjimus.
Kol kas vaikų turėti neplanuoju, bet fantazija beribė. Nors šiuo metu man ir neatrodo, kad kada gyvenime turėsiu vaikų, tačiau esu dar gan jauna, o viso pasaulio praktika rodo, kad vienetai moterų, kurios lieka ne mamomis
Ar jus aplanko panašios mintys ir ar jos neatrodo jums keistos? Juk dabartyje jūs esate tokios, kokios esate, o tai lyg žvilgsnis į ateitį ir pamatymas savęs visai kitokios, nors niekas negali pasakyti, koks būsi ateityje. Galime šiaip padiskutuoti šia tema, gal kam įdomu ar aktualu
Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.
zuzuu, o aš tai ne tik, kad sapnuoju, jog laukiuosi (ką sapnuoju labai dažnai), bet dar ir sapnuoju, jog gimdau. Beje, vieno tokio “gimdymo” metu netgi skausmą jaučiau, nuo kurio pabudau. Ir pastoviai sapnuoju, jog nežinau, kas mano vaiko tėvas.
erika, vat ir aš taip naiviai tikiuosi, jog gal pagimdžius įsižiebs mano makaulėj kokia tai lemputė ir įsijungs motinystės instinktas. Neseniai skaičiau vieną anglišką straipsnį, jog kai kuriom motinom prireikia net kelių metų, iki kol pamilsta savo kūdikį, nes tas tarpusavio ryšys niekaip neužsimezga ir neprabunda motiniška meilė. Daugumai jų, kas nekeista, būna diagnozuojama pogimdyvinė depresija. Tai va aš tos depresijos bijau labiau už bet kokį gimdymą.
kiškutis akademikas kad gimdau irgi sapnavau Tiesa vaiko tėvo klausimo niekada nesvarsčiau kažkaip.. Matyt per daug buvau susirūpinusi tuo faktu, kad aš nėščia Tiesa nežinau kodėl toki sapnai paskutiniu metu aplanko, nes kaip jau sakiau nei noriu vaikų, nei apie juos galvoju , bet ir pastoti nebijau, nes ir sąlygų tam šiuo metu nėra.. Tai nesuprantu iš kur toki sapnai
ta laisvė tikrai mistinė. man atsakomybė už kažką yra tai, ką labiausiai vertinu gyvenime, labiausiai psichologinė ir emocinė atsakomybė. apskritai aš jaučiuosi atsakinga už visus deja yra kas tuo naudojasi…nes ale va yra rūpestingas žmogus, tai kam man kažką mąstyt ir daryt? bet stengiuosi “įjungti” atsakomybę savo aplinkos žmonėms.
pasaulis sugriūtų, jei visi lakstytų be jokios prasmės ir tikslo su požiūriu “ai gyvenu vieną kartą, todėl galiu daryt kas šaus į galvą”.
vaikus dievinu. jie juk mūsų visų ateitis, net tų, kurie turėti savų neketina, juk jų pažįstami, kolegos ar darbuotojai bus kažkieno vaikai. ir nuo požiūrio, ir pastangų auklėjime, lavinime, savivokos ir pan. ugdymo juk priklausys, koks bus pasaulis, kai ateis sekančios kartos. man negalioja požiūris – po manęs nors ir tvanas.
apie būsimus savus galvoju kasdien . nuo 15 skaitau literatūrą, bendrauju su pažįstamų vaikais, darbą sieju su šeimomis.
Kazkaip as nematau savo ateityje vaiku…Nematau. Nemoku su jais bendraut, o jei ir bendrauju – tas bendravimas neteikia malonumo. Nors man greit 25! Tiesiog neturiu to motinisko instinkto, kaip kazkuri jusu pasake – bijau atsakomybes uz kita zmogu. Esu ir noriu buti visiskai laisva, o laisve turint vaika, nemanau, kad gali buti.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
