Indrė Jonušytė, ištraukos iš knygos “Baltas šešėlis”
Metai keičiasi kaip dienos. Keičiasi miestai. Klaidos pasimiršta, skirtumai išdyla, grožis blunka, aistra išsivedėja. Mylimieji išsiskiria, vėl susitinka. Bando iš naujo kurti vienas kitą, kai nueina skirtingais keliais, viename lieka dalelė antrojo. Taip jie keičiasi, auga ir nuolat palieka žymes kitų gyvenimuose.
Tik nereikia išsigąsti. Nereikia užsisklęsti. Ir nebūtina tikėtis išdavystės ar dar vieno melo. Gyvenimo kelyje sutinkame žmonių, kurie mus pripildo, kaip pripildoma stiklinė medaus ar kraujo. Sutinkame žmonių, kurie mus ištuština taip, kaip ištuštinama dar viena taurė vyno. Tikimės, laukiame, svajojame, kartais viską įveikiame , kartais pasiduodame dėl menkniekio, bet kaskart kas nors mus stumteli į priekį. Pirmyn į nuostabią, nenuspėjamą ir nepakartojamą ateiti…
Dauguma porų laikui bėgant, pamiršta tuos jausmus, kurie apima laukiant susitikimo. Nebebūna jaudulio, nekantrumo, baimės. Nekutena paširdžiuose. Pamačius ar kalbant telefonu, lūpų nebepuošia šypsena. Dažnai arba nuolat būdami drauge, žmonės nebesvarsto, kodėl yra vienaip ar kitaip. Jie nebesimėgauja vienas kito balsu, akimis, juoku, prisilietimais, taip, kaip mėgaudavosi tomis dienomis, kai dar nebuvo tikri dėl savo jausmų.
Vyrai ir moterys tapę pora, nustoja stebėtis, net ir pamatę vienas kitame ką nors naujo, jie neberenka žodžių, nebebijo apsikvailinti, nebesistengia kaskart vienas kitą sužavėti ar sujaudinti, nebesiekia daryti mylimąjį laimingą, neskuba tenkinti jo norų. Net ir suklydę žino, kad nepraras vienas kito. Išsiskirti po kelerių metų reikia daug daugiau nei smulkios klaidos ar menko charakterio bruožo. Porą sieja ne tik draugystė ir fizinė trauka.
