Koks buvo jūsų gyvenimas pradėjus gyventi kartu su juo?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos, tai va sukūriau tokią tėmelę pašnekėti apie tai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas pradėjus kartu gyvent su vaikinu Na mano istorija tokia, kad šiuo metu esu dvyliktokė, draugauju su vaikinu jau 10 mėnesių, pažystu jau kelis metus. Draugaujam tikrai rimtai, mylime vienas kitą. Jis mokosi kitam mieste proftekninėj, bet šiaip esame iš to pačio miesto, matomes savaitgaliais, bet lyg tai nekiša “kojos” santykiams. Vis pakalbame apie ateitį, jis sako va atvažiuok po 12 pas mane, stok į kolegiją, kartu nomuosimės butą, gyvensim laimingai… Tai, kaip jums buvo, ar nepablogėjo santykiai pradėjus kartu gyvent, o gal dar labiau prisirišot vienas prie kito… Labai įdomu.
ta pati susikta rutina…
patariu tikrai neskubeti…
Va apie tai ir pagalvojau, kad neužpultų rutina..
anksciau ar veliau vistiek ateis ji …
Nesamone taip gyvent, savo dukroms nepatariu ir mano vyras taip pat tos nuomones. Aciu dievui joms proto uztenka ta suprast
man dar labiau patiko gyveni kartu, rupiniesi vienas kitu, viskas kartu dabar tik gaila as lt jis uk, pasiilgom vienas kito ziaurei tik isvaziavo praejo pora dienu o mes jau mastom kaip atostogu istrukt kad susitikt o siaip as manau, kad geriau pabandyti gyventi kartu tada matysi ar iseis is jusu santykiu kas ar ne, nes pazystu viena pora 10metu draugavo ir susituoke pradejo kartu gyventi tai tik 1metus ir issiskyre
Na gyvenimas kartu nėra lengvas. Rutina gana greitai įsibrauna į santykius, todėl daug daugiau kalbų atsiranda apie tai, “ką valgysim, kas indus plaus, kas namus tvarkys” ir pan, ir daug mažiau kalbų apie tai, “kaip mums dviese gera, kaip mes mylim vienas kitą” ir t.t. Romantikos gyvenant kartu žeeenkliai sumažėja. Todėl mano patarimas irgi vienas – neskubėk, spėsi tikrai. Aš su savuoju irgi 1-mam kurse pradėjau gyvent, tai skyrėmės gal 10 kartų Nes pradžioj buvo labai sunku prisitaikyt. Dabar, po 4 metų, jau šiek tiek lengviau.
Gyvenimas kartu turi savu pliusu ir savu minusu tik va kad gyvenant kartu nebelieka tu siurpuliuku, kaip skubant i susitikima su juo asmeniskai patarciau tikrai neskubeti
Neskubėk… Patarimas geras ir tikslus. Nors aš jau su savo vaikinu gyvenu 4 metus. bet norisi tos laisvė ir t.t… Tikrai jei galėčiau atsukčiau laiką šiek tiek atgal. Nes per anksti pradėjau šeimynynį gyvenimą. ačiū dievui dar vaikų neturime,tad galiu dar viską pakeisti. :}
Indrė Jonušytė, ištraukos iš knygos “Baltas šešėlis”
Metai keičiasi kaip dienos. Keičiasi miestai. Klaidos pasimiršta, skirtumai išdyla, grožis blunka, aistra išsivedėja. Mylimieji išsiskiria, vėl susitinka. Bando iš naujo kurti vienas kitą, kai nueina skirtingais keliais, viename lieka dalelė antrojo. Taip jie keičiasi, auga ir nuolat palieka žymes kitų gyvenimuose.
Tik nereikia išsigąsti. Nereikia užsisklęsti. Ir nebūtina tikėtis išdavystės ar dar vieno melo. Gyvenimo kelyje sutinkame žmonių, kurie mus pripildo, kaip pripildoma stiklinė medaus ar kraujo. Sutinkame žmonių, kurie mus ištuština taip, kaip ištuštinama dar viena taurė vyno. Tikimės, laukiame, svajojame, kartais viską įveikiame , kartais pasiduodame dėl menkniekio, bet kaskart kas nors mus stumteli į priekį. Pirmyn į nuostabią, nenuspėjamą ir nepakartojamą ateiti…
Dauguma porų laikui bėgant, pamiršta tuos jausmus, kurie apima laukiant susitikimo. Nebebūna jaudulio, nekantrumo, baimės. Nekutena paširdžiuose. Pamačius ar kalbant telefonu, lūpų nebepuošia šypsena. Dažnai arba nuolat būdami drauge, žmonės nebesvarsto, kodėl yra vienaip ar kitaip. Jie nebesimėgauja vienas kito balsu, akimis, juoku, prisilietimais, taip, kaip mėgaudavosi tomis dienomis, kai dar nebuvo tikri dėl savo jausmų.
Vyrai ir moterys tapę pora, nustoja stebėtis, net ir pamatę vienas kitame ką nors naujo, jie neberenka žodžių, nebebijo apsikvailinti, nebesistengia kaskart vienas kitą sužavėti ar sujaudinti, nebesiekia daryti mylimąjį laimingą, neskuba tenkinti jo norų. Net ir suklydę žino, kad nepraras vienas kito. Išsiskirti po kelerių metų reikia daug daugiau nei smulkios klaidos ar menko charakterio bruožo. Porą sieja ne tik draugystė ir fizinė trauka.
Pritariu snaiguteaaa, aš irgi jei galėčiau laiką atsukti, pradėčiau “šeimyninį gyvenimą” bent 2-3 metais vėliau
Taip,rutina tikrai ateina i santykius gyvenant kartu,cia faktas
Net praejo tas noras… Bet cia tikriausiai visiems skirtingai.. as taip manau.
jei geda sneket atvirai apie gyvenima kartu, tai dar tikrai ner ko eit gyvent
spesit dar prisigyvent su vaikinu/vyru tiek ,kad per gerkle prades lyst.pasidziaukit geriau jaunyste ir lengvu gyvenimu pas tevus kol galit/su draugem,o ne norekit greiciau suaugt
kiekvienas savaip žiūri į viską ir savaip tą priima. vienam gyvenimas kartu tampa didžiausia kančia, laisvės suvaržymu ir t.t., o kitam normalus ir laimės teikiantis dalykas.
aš su saviškiu gyventi kartu pradėjau nuo 1 bakalauro kurso (dabar 2 magistro jau įpusėjo), susipažinom kai man buvo 15, nuo tada ir esam kartu.
Kad romantikos mažiau – sutinku ir pripažįstu, kad kažkas dingo – taip pat, bet tikrai atsirado ir daug naujo. Dabar taip gera kartu įveikti visus sunkumus, iškilusias problemas, dalintis rūpesčiais ir t.t.
bet skubėti tikrai nėra kur, viskas būna tada, kada reikia ir kaip reikia
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
