Kaip tik apsigyvenus su draugu viskas dar geriau ir laisvės yra ir draugų ir šiaip elgiuos kaip elgdavausi, manęs nesuvaržė, nėra pas mus rutinos, nors palyginus jau seniai gyvenam kartu. Nes ir aš ir jis tvarkomės, nėra to, kad būtų kalba:kas indus plaus,išskalbei rūbus, išlyginai ir t.t. Visų pirma:neapsileidžiu: kojinių, triūsikų neštabeliuoju bei indų nuo stalo nenurinkinėju, kiekvienas turi nusinešt savo indus bei daiktus. Plius pagyvenus su draugu grįžt pas tėvus nebenorėčiau, nes jau čia jaučiuos šeimininkė, baldus perstatinėju kaip noriu, gaminu ką noriu, grįžtu kada noriu ) Šiaip kiekvienam skirtingai, svarbu, neapsileist, kad moteris būtų tik indų plovėja bei virėja, namų tvarkytoja, o vyras karalius, teliko mėgėjas, alučio išgerėjas(kurio, ačiū Dievui, mano katinuks negeria)

mes gyvent kartu pradėjom po pusmečio nuo pažinties dienos. Čia buvo vienintelė išeitis, nes tą pusmetį abu miegodavom po 3-4 valandas per parą, o visą kitą laiką leisdavom kartu, susirašinėdami, kur nors važiuodami, tiesiog stovėdami ir pan. Dabar jau daugiau nei tris metus gyvenam, o pavasarį bus keturi metai, kaip esam kartu. Rutinos, aišku, daug, bet kur jos nebūna? Vis tiek abiems kartu žiauriai gerai – pats geriausias dalykas yra tas vakaro metas, kai abu einam miegoti ir aš galiu susirangyti prie jo taip, kaip įpratus. Į nieką nekeisčiau šitos akimirkos

Maniškis nori eit gyvent kartu, bet aš vis svarstau truputį, bet nei man padaryt valgyt sunku, nei sumest tuos rūbūs į skalbenkę ir išdžiaustyt. Abu esam jauni, žinau, kad reikės dar daug mums abiems viens prie kito šlifuotis, bet tiek jis tiek aš randam kompromisų, kartu mums viskas puiku, bet kai atskirai va jau prasideda truputį nesąmonių nes atstumas ir visa kita, ilgesys daro savo. Galvojau gal dar reikia pasidžiaugt, atskiru gyvenimu ta prasme, bet žinau, matau koks žmogus ir ko iš jo galima tikėtis, tai tikrai nebijau eit su juo gyvent, nes nubust šalia jo yra labai gera. Žinau, kad su laiku visi žavesiai santykiuose atšąla, bet jei moki ir padurniuot ir pasijuokt kartu ir rimtai ir paverkt kartu ir aistros netrūksta nei vienam tai sunkumų nebus labai baisių Svarbu pas mergas nelakstytų, negertų ir nesimuštų, o visa kita lengvai sutvarkoma, tik reikia gudria moterim būt

Gerai, gyvenam daugiau nei tris metus kartu : ) puiku

Gabriele>> tikrai rupi mano vaikinas As juo gyvenu! Bet kai mes bendraujame per atstuma, tai labai nekas, o kai pagyvenome kartu, dar sunkiau buvo, gal abu neprate ar kas, bet tas kasdien vienas kito matymas eme erzinti, gal cia tik mums, net nezinau, zinoma buvo ir geru pilna akimirku, del ko noretusi kartu gyventi. Bet tiesiog dar nuo vaikino priklauso, nes pagal mane as tureciau visad namie sedeti, visad su juo buti, visur su juo eiti, jokiu draugiu ir pns. O kaip man 18 metu hmmm gal biski per anksti toks suvarzytas gyvenimas? Na zodziu, autorei noriu pasakyt,kad klausytu savo sirdeles. Kad poto nesigailetum

mes jau beveik metus gyvenam kartu, nuomojam buta. daugelis sako kad pradedant gyventi kartu daug kas pasikeicia i neigiama puse, prasideda gincai ir t.t.

nezinau kaip kam, bet pas mus to nera. kai apsigyvenom kartu viskas dar pagerejo. aisku buna kartais pasiginciojam, bet po keliu min vel buciuojames labai vienas kita mylime ir gerbiame.

O kas del gyvenimo kartu gerai tai ar blogai – mano nuomone viena. Taip, tai gerai. nes tik gyvenant kartu, galiam pazinti zmogu is kitos puses, pazinti jo minusus ir pliusus, pamatyti koks jis yra seimoj. ir tada galima nuspresti ar tai tikrai tavo antroji puse.

a tai zmones draugauja, tuokiasi, skyriasi… aisku nekalbu kad visada ir su visais taip.

bet as UZ gyvenima kartu

As gyvenau su savo vaikinu pusantru metu nuomodavomes kambari vis kazkur,bet nesisekdavo su seimininkais,o galop jam reikejo isvaziuot i uzsieni tai as susiradau kambariuka ir dabar gyvenu viena jau kelis menesius..Bet maniskis grizo ir planuojam vel susieiti.Galiu pasakyti taip: atsirado ta rutina per ta laika kol gyvenom kartu,bet kai pabuvom atskirai musu santykiai dar labiau sutvirtejo ir visai nebegalim vienas be kito.Zinau kad nepaisant tos susiktos rutinos mes vistiek norim kartu gyvent,nes miegoti atskirai yra tikra kancia

p.s darbar jau ieskom buto,nes su seimininkais gyvent yra totali nesamone..Tik va gaila kad tokios dideles kainos,cia apie Vilniu kalbu(

Na mes su savo vaikinu ( dabar jau vyru) pradejome kartu gyventi baigus 12kl, kai istojom abu studijuot, pries tai buvome isdraugave 2 metus, nuomavomes buta ir gyvenome, pirmos dvi savaites bunant visada kartu buvo tiesiog nuostabios, aisku po kiek laiko pasirode tiek mano tiek jo visokios idos, del kuriu budavo siek tiek pykciu, bet nieko ce baisaus, jei tarkim numeta rubus ar kojnes kur i kampa…. ir t.t tai nemanau kad cia baisus pykciai, na ir ka pragyvenom dar 2 metus kartu ir stai mes jau seima. susituokieme vasara. Vaikuciu neturime, gyvename sauniai. aisku buna tu pykciu, bet juk nera jokiu santykiu kad nebutu pykciu. as asmeniskai labai dziaugiuosi kad draugystes metu gyvenau tiek laiko su savo vyru…gyvenant kartu pamatai is esmes koks yra zmogus, visas jo puses…

as Tavo vietj tikrai neskubeciau.. taip, gera gyventi kartu, nuolat buti kartu, bet dar spesi.. ar nevilioja toks studentiskas gyvenimas, gyventi su draugemis? juk taip gera, pajunti laisve, studentiska gyvenima.. su draugem prakalbi naktim, prasitusini.. o jei gyvensi iskart su vaikinu nepajausi to tikrojo studentisko gyvenimo, nemanai? pradet gyvent seimynini gyvenima dar spesi, o budama 30 nebegalesi gyvent su draugem, paseliot… viskam savas laikas.. na bet cia dar priklauso ir nuo zmogaus.. jei esi rami, labiau megsti but romantiskai su mylimu zmogumi, nelabai megsti seliot su draugem, tada taip, galit gyvent.. bet manau jei apsigyvensit kartu veliau siek tiek gailesies.. juk su vyru gyvensi visa gyvenima…