Nepatariu skubeti,gyvenom mes su vyru kol as studijavau,kai dar nebuvom susituoke 3metus po vienu stogu,ir dabar santuokoj 3 metus,tai zinok nieko is to gero,tikrai gryna tiesa ,kiekviena diena,tas pats per ta pati,jokio judesio,vien ta pati rutina,kuri veikia labai moraliskai,nuo to pavargsti,prasideda nepasitenkinimai is abeju pusiu,pykciai,ir taip toliau.

kukulis patyriau ir as ta gyvendama su vyro tevais net siknos atiprasant nepajudint kai gyveni su tevais persikraustem po vestuviu, pas mano tevus,tas pats man gerai buvo ,o vyrui blogai, nes jam tas buvo ,ka man ,kai pas jo tevus gyvenom, ir galiausiai nusipirkom nuosava buta ir gyvenam atskyrai, nuo visu. ir tai dabar, ne medus gyvenimas.nu aisku geriau ,nei su tevais

Čia nuo porų charakterių priklauso, vieni labiau reiklūs, kiti mažiau… Vieniems ta rutina gadina santykius, kitus dar labiau suartina… Nepajautus to skonio nesužinosi…

Mes pradėjome kartu gyventi ir labai tuo džiaugiamės. Tik aišku tie pirmi metai saldesni būna nei vėlesni, bet vėlgi, čia kaip poros išmoksta bendrauti, kaip bando ir toliau vienas kitu domėtis, o ne taip, kad: – O labas, aš jau namie, einu tv žiūrėt… Ką tu veiksi (arba net nepaklausia ).

Na, žodžiu, esmė tame, kad padraugavom, dabar gyvenam ir pakolkas viskas gerai O kaip toliau bus – žiūrėsim

man patiko kazkur perskaityta mintis vaikino apie apsigyvenima kartu. Ten buvo rasoma, kad kol viena gyveno panele, tai ir svaru, ir grazu budavo, viska susitvarkydavo ir spedavo. Kai tik apsigyveno su vaikinu, tai prasidejo: tu nepadedi, paziurek kokia kiaulide, nusluostyk dulkes zodziu aplink vien nesvara ir tinginys bernas nereikia iskart sureiksminti tokiu dalyku, nes buitis nuzudys. Sako merginos labai daznai priekaistauja del pakelto tualeto dangcio. Bet vaikinai taigi nieko nesako, kad ji nuleidziam

Yra tokia alegorija apie kiekviename iš mūsų tūnančius du vilkus. Vienas iš jų simbolizuoja gerus dalykus – meilę, tiesą, gerumą, nuoširdumą ir t.t., kitas simbolizuoja blogį – pavydą, pyktį, melą ir pan. Ir visada laimi tas vilkas, kurį pats žmogus sočiau maitina

Taip ir su tuo gyvenimu kartu – jei tikėsitės, lauksite tik rutinos, nykios buities, nuobodybės, abejingumo, laisvės suvaržymų, jei tai akcentuosite ir leisite šiems dalykams nugalėti, taip ir bus. O jei bendro gyvenimo pradžią priimsite su džiaugsmu ir noru nugalėti neįdomias ir buitiškas smulkmenas, nesutarimus, jei ieškosite kompromisų ir mažų kasdieninių stebuklų – taip ir bus Tiesa, aš nesu itin didelė šalininkė skuboto noro žaisti namus ir šeimą. Tai turėtų būti gerai apgalvotas ir pasvertas žingsnis.

Neatsimenu, kas yra pasakęs: “Jei manai, kad gali, neklysti. Bet jei manai, kad negali, irgi esi teisus.”

Aš irgi su savuoju pradėjau gyventi po 12kl. Dabar jau treti metai, kai kartu gyvenam. Mums net tokių klausimų nebuvo ar gyvensim kartu ar ne, visiems savaime aišku buvo, kad apsigyvensim kartu išvažiavę studijuoti Nei kiek nesigailiu, būna, kad pasipykstam, bet dažniausiai jaučiuosi kaip pasakoje Tikrai nejaučiu jokios rutinos, jokių suvaržymų, nesijaučiu namų šeimininke ar pnš. Draugas daug padeda namų ruošoje, o juk ir tvarkytis, gamintis valgyt reikėtų jeigu ir viena gyvenčiau, o dabar dar lengviau, kai viską darome kartu. O ir tūsai/plotai/vakarėliai pas mus nepamirštas reikalas, dažnai išeiname į kokį pub’ą, klubą, būnam su draugais, abu turim veiklos, pomėgių, kurių nesiruošiam pamiršti. Tiesiog mėgaujamės gyvenimu kartu. Nuostabu, kai abu niekur neskubam ryte ir miegam savaitgaliais iki kokios 14val Kažkodėl daugelis galvoja, kad pradėjus kartu gyventi, tai turi tapti namisėda, namų šeimininke ir rūpintis vaikinu, kaip kokiu vaiku, skalbti jam kojines, apatinius ir pnš Niekada neskalbiu vaikinui specialiai kažko, nebent kažką savo skalbiu ir tada jo įmetu kartu, jam pačiam nesunku įkišti rūbų i skalbenkę ir paskui juos išdžiaustyti. Nebe tie laikai, kai moterėlės rankom skalbdavo, gamindavo, šokinėdavo aplink vyrus. Tiesiog pas mus dar vis tebėra tokie nusistovėję stereotipai Ir šiaip priklauso daug kas nuo pačios poros, pačių žmonių charakterių, jų sutarimo. Pradėjus kartu gyventi patys konstruojate savo šeimos modelį, tik reikia tai daryti atsargiai, po truputuką, protingai ir tada ateityje matysite gerus rezultatus, o ne sėdėsite vienas kitam po padu.

Zivile kai turesit vaiku,kitaip manau mastysit.pries tai mano gyvenimas su vaikinu{dabar jau vyru} po vienu stogu,irgi lyg is pasakos buvo,irgi buvo pasiliksminimai,klubai,pu’bai isvykos,gyvenimas buvo nuostabus ir grazus ir t.t. o dabar viskas pasikeite,ir viskas yra kitaip.as manau,jei tu pradedi jau gyventi su antraja puse,tai jau rimtai ziuri i tolesni gyvenima su juo,santuoka,vaikai ir t.t.taigi,nereikia gavloti,kad visa gyvenima,jei gyvensi su savo isrinktuoju bus viskas labai grazu, ir nuostabu.

As su svao buvusiu pradejau kartu gyvent po 3men draugystes. Kartu isgyvenom 2.5 metus gal. Taip tik atrodo, kad, va, kartu pabusit, kartu apsikabine uzmigsit, ruosit vakarienes ir tt.. Pirma menesi – taip, bet po to.. As einu miegot, jis ziuri TV dar kitam kambary, as atsibundu, zadinu ji – jis saukia, kad dv dar desimt minuciu duok, nezadink;D as gaminu valgyt – jis greiciausiai dar ne namie.. Rutina irgi greit atejo. aisku, nebuvo tu pykciu daug, bet visvien prasidejo: dabar tavo eile indus plaut, dabar tavo eile i parde nueiti, kodel neisplauta lekste, kodel kojines ant zemes ir etc. po to apsigyvenom atskirai..Buvo zyyyyyyyyyymiai geriau.. Bet isskyrem po to galiausiai, nes gyvenant kartu pamaciau, koks tas zmogus NE TOKS visgi, kaip kad isivaizdavau

Aš su savuoju pradėjau gyventi kartugal po 3mėn. nuo draugystės pradžios. Iš pradžių gyvenome bute, poto persikėlėmė pas mano tėvus gyventi, tai kol gyvenome dviese buvo viskas žiauriai faina, nes abu tokie esame veiklūs, sugalvojam ką įdomaus, tai jis padaro valgyt, o aš apsitvarkau, niekada nebūdavo jokių pykčių dėl buities, nors tada aš buvau 12tokė kaip ir jis. Šiuo metu jis dirba, o kadangi aš esu po operacijos tai prižiūri mane, saugo, labai myli. labai dažnai kalbame apie vaikus, santuoka. Aš tikrai žinau, kad greitu laiku tai įvyks. Tik tas gyvenimas pas tėvus yra pragaras, tik ir norime kuo greičiau turėti savo kampelį. Ir nieko man neatsitiko, kad 12kl pradėjau su vaikinu gyventi, ir mokslai super užbaigti, ir draugai nepamiršti, nors jau gyvename kartu metus ir 5mėn. rutina mūsų dar neaplankė Beto Manau čia priklauso nuo žmogaus noro ir charakterio kaip jiems seksis kartu gyventi

Dziaugiuosi uz tas poras, kurioms gyvenimas kartu nevirto kazkokiu rutinos spektakliu.

gyvenau su vaikinu 3men vasara pries 12kl tai ka zinau, kiekviena diena pykdavomes, bet ne del rutinos, o del to jog daznai matem vienas kita

irgi jis svajoja,kad gyvenciau su juo po 12kl. bet as ir noriu ir nenoriu. bet labiau link ne, nes noriu su draugem issitaskyt, studentiska gyvenima pagyvent,patusint,pakeliaut, bet tada man rodos su vaikinu jau bus sunkiau ir nutruks santykiai tad toks jausmas,jog dabar turiu rinktis. bet turbut rinksiuos studentiska gyvenima.tai vat dar tik 10men jus kartu,pagal mane tai nelabai daug, dar turi laiko apsisprest, bet as sakyciau,jog negyvenk kartu su juo

Nors pati laaabai norėčiau gyventi kartu su savo vaikinu,vis tik siulau neskubet Mes abu buvom klasiokai,išvažiavom į tą patį miestą studijuot, tačiau pasirinkom gyvenima atskirai.Na mūsų atveju priešinosi tėvai,sakė dar palaukt,per jauni..bet ir mes panašiai galvojom,norėjom dar pabūt atskirai ir kaip čia sakė dar tą jauduliuką pajaust bėgant į pasimatymus tai gal nuo kitų metų,gyvenimas manau parodys Beje draugaujam šiek tiek daugiau nei 2 metus

Su vaikinu esu 3metus.Pažystu kokius 6m. Susitikdavom kasdien, bet taip gavos kad jis dabar gyvena Vilniuje, o aš Kaune.Bet vis tiek, tas atstumas nekiša kojos mums.Susitinkam tuurbūt net dažniau negu kaimynai matos. Man liko metai, kol baigsiu bakalaurą, ir magistrą planuoju stoti studijuoti jau Vilniuje. Planuojam gyventi kartu. Labai laukiu, įdomu kaip ten bus..

kristinute123– kažkodėl šypetėlėjau pamačiusi tavo komentarą, tikrai skamba kažkaip juokingai, atrodo lyg taip kad tau jis net nelabai rūpi,svarbu patūsit,prisilakstyt ir panašiai, o vaikinas tik šiaip dėl kvapo. Nepyk žinoma,o autorei norėčiau pasakyti: kad manau kiekvienas žmogus yra individualus ir nelabai ką tau patars čia MD merginos,turi pati pabandyti ir sužinosi kas kaip

Aš apsigyvenau su saviškiu, kai man buvo 19ka, nes laukiausi Kol laukiausi, tai buvo pilna gerų akimirkų, buvo “O, jėga, aš turiu SAVO šeimą, pipiec, kokia aš suaugusi ir rimta”

Bet kai gimė sūnutis, atsirado daug didelių pykčių Buvom netgi laikinai išsiskyrę… Gimus po 6 metų dukrytei – vėl tas pats, šį kartą gal net visam laikui. Taigi su vaikais tik neskubėkit…

Aš gyvenau su vaikinu pusę vasaros Airijoj name tik dviese ir galiu pasakyti, akd man tikrai labai patiko Dėl buities mes nesipykdavom, nes aš daugiau būdavau namuose ir man tikrai nesunku būdavo pasitvarkyti, o ir mano vaikinas ne toks , akd jauktų labai Valgyti galima sakyt visada aš darydavau Bet man patinka gaminti ir man svarbiausia, kad mano pagamintas maistas jam patiktų ir kad man pasakytų AČIŪ Štai ir viskas Eidavom kartu maisto į parduotuvę, galiu pasakyt, kad tikrai labai smagu Bet šiais metais kai baigsiu dvyliktą klasę, kartu negyvensim tikriausiai, nes eisiu gyventi į bendrabutį, juk ten daug smagiau ))