oho…likau gan smarkiai nustebinta pasiskaičius šitą temą…

Su savo meile gyvename jau trečius metus kartu. Gyventi pradėjome gana greitai po draugystės pradžios. Na ir pradžia nebuvo labai įprasta… viskas prasidėjo nuo pirmosios nakties

Tai va… kaip minėjau, jau trečius metus esame laimingi kartu. Beveik kiekviena vakarą, prieš užmiegant, apsikabinę pakalbame kaip mums gera kartu ir kokie esame laimingi. Rutina, be abejonės, atsirado, bet jokiu būdu – ji negadina santykių! Kaip tik – atvirkščiai! Dažnai pakalbame apie tai, kaip nenorėtume grįžti į tuos laikus, kai važiuodavome vienas pas kitą į svečius, arba kai vaikščiodavome į pasimatymus (nors nedaug jų buvo)

Taigi, manau, jei santykiai pradėjus gyventi kartu pradeda irti, tai galbūt ne rutinoje reikėtų ieškoti bėdų? Žinoma, namų be dūmų nebūna, tačiau tie dūmai tik praskaidrina kasdienybę

Cia nuo zmogaus priklauso. As kai su vaikinu matausi kiekviena diena, man tas gyvenimas kartu nei kiek nebaisus, kaip tik labai to laukiu. Kaip faina kai mano tevai ar jo tevai isvaziuoja kur nors pailset ant poros dienu, taip gera kartu uzmigt, kartu pabust, ir kas cia sunkaus tuos namus sutvarkyt, sugalvot ka valgysit, tai paruost? Juk viena romantika neisgyvensit.

mes iki vestuviu gyvenom 2 metus kartu,gyvenimas nepasikeitetik turi suprast, jog abu turesit pareigu-pvz virt valgyt,tvarkytis>jei vienas darys visus buities darbus,o kitas nieko-pykciai neisvengiami

paskutinius metus gyvenome kartu su tevais – buvo tragedija. Pykomes vos ne kiekviena diena. Taciau dabar, jau trecia menesi, gyvename atskirai – nuomuojames buta – galiu pasakyti, jog santykiai labai pagerejo. man labai padeda ir siaip smagu gyventi atskiraii

Mano situacija labai panaši kaip temos autorės. Buvom pradraugavę čiut daugiau nei metus pabaigėm abu 12tą klasę ir taip gavosi, kad įstojom į tą patį miestą ir nusprendėm kartu gyventi, tai vat dabar kartu nuomojam butuką, kolkas esam labai patenkinti, man tai čia kaip rojus, žinoma gyvenam dar tik kelis mėnesius, bet atrodo, kad jau ilgą laiką kartu. Jausmas labai geras, nes abu esam prisirišantys prie žmonių, žinau, kad vieną dieną jis nepareis ir nepasakys, kad ai man atsibodo gyventi kartu todėl ramu ir man ta rutina kolkas patinka

teisus kukuliukas labai svarbu gyventi atskirai, tik dviese, kurtis savo gyvenimą ir savo rutiną

mes kartu gyvenam jau 2 metai.deja patarsiu neskubėti…

įdomu buvo gal pirmą pusmetį, po to užpuolė rutina. 80% kalbų apie “išplovei puodą?ne?!”, “tai kada pareisi pagaliau?”, “atsibodo vištiena? tai ką atsirai valgyt darysimės?”, “arbata ant stalo, o tu dar lovoj?!”…ir t.t. na gal biškutį perspaudžiu aišku yra ir gerų akimirkų. bet tai jau nebe draugavimas, čia jau šeima ir reikalas rimtas. kuri, statai, vienas visada deda mažiau pastangų už kitą, reikia derint kad maždaug po lygiai atsakomybių būtų. pas mus atsirado net kalbos apie būsimus anūkus, o net vestuvių nėra nes matai pinigų neatsirado. nors kai ėjom kartu gyvent jau sekančiais metais galvojom tuoktis. manau, kad vyrai per daug pripranta ir gali pamiršti popieriuką…

bet yra ir pliusų gyvenime prieš vestuves. kai prasideda rutina, pamatai koks bus tavo vyras/žmona. tada gali nuspręsti, ar pakaks nervų, ar dažnai pyksitės, ar daug gražių akimirkų bus. kad po to susituokus nereikėtų po metų nešt skudurų kuo toliau

Po 12 kl. dar tikrai neverta skubėti sumesti skudurus. Pati jaunystė, tikriausias gyvenimo džiaugsmas, kartu gyvendama taip nepasimėgausi visu tuo, kaip gyvavendama atskirai. Ką gali žinoti – gal apskritai dar n vaikinų sutiksi, kurie patiks labiau nei dabarinis. Gyvenimas kartu – miniatiūrinis šeimos variantas, o šeima – tai įsipareigojimai. Negi nesinori vienai su draugėmis palakstyti, su kitais bičais pabendrauti? Nedaryk klaidos, tikrai neskubėk. Nesu prieš gyvenimą kartu, viskas labai gražu, normalu, etc., bet tik ne po 12 kl., kai prasideda tikras gyvenimas, kai gali pajusti jo skonį, daug ką išbandyti, pamatyti, nuveikti… O vaikinas šalia, nori to ar nenori, vis tiek pririš ir kažkiek ribos. O paskui po n metų graušies, kam aukojai jam jaunystę.

neber ka pridurt. Visos taip teisingai kalba…

Reikia sutikti su zvr turi sulaukti tam tikro amžiaus, kad gyvenimas kartu taptu malonumu iki tol reikia patirti begalę kitų dalykų, kad tinkamai įvertintumėte viską, ką patirsite gyvenant drauge.

Agne sakai nekiltu abejoniu, bet kai kviecia tai neini??

Kokį susikursi- tokį ir turėsi…Jei pati pasinersi į ta rutiną, tai joje ir gyvensi. Gyvenime reikia džiaugtis kekviena akimirka, nes jis tik vienas toks duotas. Jei zysi dejuosi ir tik reikalausi iš kitu, pati nieko nedarydama, tai nieko gero ir neišeis..

mes gyvenam jau daugiau pusmeti, bet tfu tfu tfu nera tos rutinos, kazkaip graziai sugebam susitart del visko aisku santykiai pasikeite, nes tikrai sumazejo romantikos, jis grizes dabar dar nori prie kompo pasedet, siaip kazka nuveikt, o man laiko mazai lieka, o pasiteisinimas toks – gi gyvenam kartu, bunam kartu, viskas cia gerai bet as pabumbu graziai, pasiglaustau ir gerai, kazkaip mokam susitart tikrai nesigailiu kad persikelem gyvent kartu

o kaip kazkas sake, kad nepritaria tokiems dalykams, tai as drisciau papriestaraut – mano nuomone reikia pagyvent bent metelius pries vestuves, kad pora pamatytu kokia yra buitis, labai daug zmogaus bruozu atsiskleidzia butent buityje, tu dalyku tikrai galima nepastebet gyvenant atskirai paskui ir prasideda – apsizenija, pradeda pyktis del indu plovimo, kojiniu ismetymo ir pan

na aisku, autore tai gal dar per jauna, bet siaip, tikrai bus nesamone jei nuomosites du butus tam paciam mieste

nereikia nusiteikt kad bus buitis, rutina ir bus gerai va man drauge pamenu sake (ji jau gyvena 3metus) ‘oj bus baisu is pat pradziu, kol priprasit prie tos buities ir pan, pyksites’ nieko panasaus nebuvo ir tikiuosi nebus