Maniškis nori eit gyvent kartu, bet aš vis svarstau truputį, bet nei man padaryt valgyt sunku, nei sumest tuos rūbūs į skalbenkę ir išdžiaustyt. Abu esam jauni, žinau, kad reikės dar daug mums abiems viens prie kito šlifuotis, bet tiek jis tiek aš randam kompromisų, kartu mums viskas puiku, bet kai atskirai va jau prasideda truputį nesąmonių nes atstumas ir visa kita, ilgesys daro savo. Galvojau gal dar reikia pasidžiaugt, atskiru gyvenimu ta prasme, bet žinau, matau koks žmogus ir ko iš jo galima tikėtis, tai tikrai nebijau eit su juo gyvent, nes nubust šalia jo yra labai gera. Žinau, kad su laiku visi žavesiai santykiuose atšąla, bet jei moki ir padurniuot ir pasijuokt kartu ir rimtai ir paverkt kartu ir aistros netrūksta nei vienam tai sunkumų nebus labai baisių Svarbu pas mergas nelakstytų, negertų ir nesimuštų, o visa kita lengvai sutvarkoma, tik reikia gudria moterim būt
