Aš vaikystėje ir paauglystėje buvau labai rimtai tikinti. Ir dabar negalėčiau 100% pasakyti, kad dievo nėra, tiesiog aš MANAU, kad nėra.
Neįsivaizduoju, kas atsitiko, bet apie 20-uosius metus kažkas ėmė ir išsijungė, tiesiog nustojo prasmės tas visas tikėjimas. Tikriausiai daug įtakos turėjo tai, kad dievas mums visada buvo baudėjas ir stebėtojas. Šeimoje galiojo daugybė draudimų, paremtų religija, kuriems aš nemačiau prasmės. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nuodėmė yra, tarkim, masturbacija ar seksas iki vestuvių, keikimasis, melavimas ir žudymas, bet va, pavyzdžiui, abortas – ne. Čia turiu omeny tik savo šeimą, ne religiją apskritai. Niekada nepatiko bažnytinės apeigos, šventės, pasninkavimai ir kitos nesąmonės, privaloma santuoka bei dauginimasis, homoseksualų smerkimas ir t.t.
Ir šiaip dar būdama vaikas vis pagalvodavau, kad kaip čia yra, kad mes, katalikai, atradom tą tikrąjį dievą, o visi kiti pasirodė išgalvoti, pvz, pirmykščių tautelių meldimasis gamtos jėgoms gi atrodo juokingas, tada kildavo mintis, o kas jei ir mes po 1000 metų kažkam atrodysim baisiai juokingi su savo Jėzum.
Kažkaip taip, matyt, viskas ir išsirutuliojo.
