Vaikystėj melsdavaus tik kai ko nors labai norėdavau, o ne dėl to, kad tvirtai tikiu ir garbinu. Visad abejodavau Dievo egzistavimu, beet abejodavau praktiškai visko egzistavimu, savo irgi, taai…. Bet kai gal buvau dešimties metų, gal net mažiau, palaipsniui supratau, kad nu tiesiog netikiu, kam man tai.. Griežtai atsisakiau eiti į komuniją, mama ir nevertė. Taip ir gavosi.. Dar stengdavausi save versti tikėti, kaldavau sau į galvą, kad “taip negalima, man reikia” ir pan., bet kai sužinojau, kad žmonės turi teisę turėti savo nuomonę, net jei ji ir išsiskiria iš daugumos, nustojau apgaudinėti pati save. Žodžiu, dievu netikiu jau nuo vaikystės, nuo gal devynerių-dešimties metų. Bet, kai pagalvoju, labai abejoju ar kada nors tikrai nuoširdžiai tikėjau…

Turbūt gimiau ateiste Kai prasidėjo mokykloj tikybos pamokos, man jau tada viskas atrodė kiek “be ryšio”, o kai pradėjau klausinėt, atsakymai būdavo “nes dievulis taip sutvėrė”. Be to, visada labai domėjausi gamtos mokslais, man jie patiko, o ir į klausimus gaudavau atsakymus. Paskui paaugus prasidėjo filosofiniai mąstymai ir savęs ieškojimas, bet susidomėjimas mokslu nedingo. Tiesiog, neradau ryšio tarp mokslo ir religijos. Man religija – kaip dar viena filosofinė knyga, pasakojanti istoriją ir mokanti tam tikrų vertybių, daugiau nieko ten neįžvelgiu

kazka aiskindavo man apie dievuli bet man pasirode neidomu ir irgi biski ”be rysio” tie dievuliai atrode ir tiek

Tada,kai visi ejo i komunijos pamokeles baznycion,o as nedaeidavau ir apsisukus ciuozdavau ledu pirktLankiau tikyba,nes idomu buvo,jei butu mokytoja suzinojus,kad nepriejau komunijos,butu nuzudzius.O kas juokingiausia,maniskio tevai ganetinai tikintys,svaigsta apie vyro dermavone ir t.t.,sako”jei nesutiksi,Justei pasakysim ir uz ausu nutemps”.Kad jie zinotu,jog man visiskai dzin tokios nesamones ir as pati su jom nieko bendro neturiu…

Nevadinu saves ateiste, bet netikiu Dievu, Jezumi Kristumi ir t.t. Kazkaip niekad nebuvau tame aktyvi, aplamai nemegdavau eiti i baznycia. I baznycia einu tik del artimuju, kai tarkim misios uzpirktos uz mums brangu zmogu. Neinu jokiu ispazinciu, nekalbu maldu, ir aplamai negalvoju apie tai. Tiesiog man nereikia tikejimo i kazka. Ir tas netrukdo gyvent. Bet to nedemonstruoju. Nes yra artimuju kurie yra tikintys.

Tiesiog vaikystėj per daug kentėjau ,todėl nustojau tikėt.

Niekad nesupratau visokiu komuniju, dermavoniu prasmes. Visad juoka kelia kai kas paklausia koks mano antras vardas ar darmavones vardas, Man tai kazkoks kosmosas, kaip ir auksciau pasisakiusioms jau tikybos pamokos buvo kazkas katastrofiska ir neskaniai kvepejo. Mano mama gan tikinti ir tempdavo mus i cerkve, o as as vos ne su asarom ejau, apsimetinedava, kad labai kietai miegu, kad batai slapi ir visokios kitokios atmazkes, kad tik eit nereiktu. Bazinycioje ar cerkveje nesijauciu jaukiai, uzsisvajoju, ziopsau ir nei kiek nesuprantu ir neisijauciu i tai kas kalbama. Po kiek laiko mama praregejo ir musu nebesivede ir net per sventes nebesiulo eiti. Mato, kad jau sugadinti. Kaip miciute sako ” sugadinta karta”

Man labai patinka eiti i baznycias,reformatu namus,ypac cerkves,nes jose labai grazu, patinka apziureti detales,dekora,skulpturas.O cia pati idomiausia lankyta baznycia.

Forumo žinučių nuotraukos rodomos tik registruotiems nariams. Prisijunk arba registruokis.

<div

Vaikystėj gal kažkiek ir tikėjau. Bet kuo toliau, tuo labiau tas tikėjimas blėso .

Aš vaikystėje ir paauglystėje buvau labai rimtai tikinti. Ir dabar negalėčiau 100% pasakyti, kad dievo nėra, tiesiog aš MANAU, kad nėra.

Neįsivaizduoju, kas atsitiko, bet apie 20-uosius metus kažkas ėmė ir išsijungė, tiesiog nustojo prasmės tas visas tikėjimas. Tikriausiai daug įtakos turėjo tai, kad dievas mums visada buvo baudėjas ir stebėtojas. Šeimoje galiojo daugybė draudimų, paremtų religija, kuriems aš nemačiau prasmės. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl nuodėmė yra, tarkim, masturbacija ar seksas iki vestuvių, keikimasis, melavimas ir žudymas, bet va, pavyzdžiui, abortas – ne. Čia turiu omeny tik savo šeimą, ne religiją apskritai. Niekada nepatiko bažnytinės apeigos, šventės, pasninkavimai ir kitos nesąmonės, privaloma santuoka bei dauginimasis, homoseksualų smerkimas ir t.t.

Ir šiaip dar būdama vaikas vis pagalvodavau, kad kaip čia yra, kad mes, katalikai, atradom tą tikrąjį dievą, o visi kiti pasirodė išgalvoti, pvz, pirmykščių tautelių meldimasis gamtos jėgoms gi atrodo juokingas, tada kildavo mintis, o kas jei ir mes po 1000 metų kažkam atrodysim baisiai juokingi su savo Jėzum.

Kažkaip taip, matyt, viskas ir išsirutuliojo.

Nežinau net, kažkaip tiesiog savaime atėjo toks suvokimas.

Born this way

Niekad nebuvau ateistas ir dabar nesu tiesiog buvo laikas kai buvau toks giliai tikintis Dievu jog atrodė jog galėjau savo tikėjimu “kalnus kilnot”,bet praėjus 3 ar daugiau metų,tikėjimas stipriai nusilpo,bet visiškai nedingo ir šiaip negalėčiau tikėt tokiais dalykais kaip evoliucija ir kad visa žemė atsirado sprogimo atveju,ir tai yra nelogiška kad tarkim mašina sprogsta ir jos dalelės suskirsto į tokia planetą kaip žemė,Dievas tikrai yra ir nenoriu ginčytis nes ko labiausiai pradedu nemėgti tai ginčų su ateistais kai jie bando įrodyti savo tiesa,o aš savo ir nei viena iš jų pusė negali deramai apsiginti,o labiausiai neramu jei turėčiau merginą ateistę neisivaizduoju kaip reiktu taikstytis su tuo kad ji netikinti o aš esu tikintis,būtų be galo sunku su ja gyventi,tikėkimes tokios apturėti neteks….

Pamenu mama prieš pirmą klasę paklausė, ką noriu lankyt, etiką ar tikybą. Paklausiau, kas ta tikyba, sako ai apie dievulį, iškart išsiviepiau ir etiką pasirinkau o šiaip, kaip viena anksčiau pasisakiusi narė minėjo, labiau gamtos mokslai domina, kur gali normalius atsakymus rast, o ne “taip dievas sutvėrė”