Viskas prasidejo nuo tikybos pamoku, nu ten taip viskas awkwardly stupid budavo, kad tikrai smarkiai prisidejo prie procesu ir analizavimo to, kas man sakoma ir etc. Tai yo, aciu tikybos pamokoms Pamenu, susodindavo ratu ir liepdavo piest/rasyt uz ka mus galetu siandien baust dievulis, kokias nuodemes padarem per diena… Blemba, ta tikybos pamoka pas mus, berods, is ryto budavo, tai net norejes nebutum spejes labai jau prisichiudint O veliau viskas lyg savaime issirutuliojo.

Nes supratau, kad jei jis galbūt ir egzistuotų, tada bent jau nesirgtų maži vaikučiai vėžiu. Ir aplamai, niekada nemėgau religijų, bažnyčioje pasirodydavau retai, maldų nesimokiau. Niekada gyvenime nebuvo taip kad tikėčiau dar kartais užeidavo “o gal reikia tikėti” ir tada atsitikdavo įvykis, kuris viską pakeisdavo

Oi, maža tai aš buvau davatkėlė Po visą rožančių galėdavau sukalbėti – ypač kažkokia nušvitusi buvau, kai Pirmos Komunijos pamokėles lankiau. O dabar esu netikinti. Tam įtakos turėjo daug visokių kabliukų. Sakykim, aš neradau Biblijoje ar kur ten atsakymų į savo klausimus. O atsakymus radau primityvesniame lygmenyje, be jokių skambių frazių ar šifro, užkoduoto tarp eilučių. Aš netikiu, man didelė kančia eiti į Bažnyčią, ten einu tik iš pagarbos kitam žmogui – tarkim, per laidotuves, krikštynas, vestuves. Bet man ten blogai – pavadinčiau tai ”atkentėjimu sukandus dantis ir dairymusi, koks kokios babytės rankinukas, kokia beretė ar pan”. Tačiau aš niekada nekibsiu į atlapus tikinčiam, mano daug draugų tikinčių. Vienas labai labai geras mano draugas kas sekmadienį eina į mišias, ir vis sako:”Aš pasimelsiu už tave, nes esi man labai brangi. ”. Ok, melskis, man nuo to nei šilta, nei šalta. Jis man daug pasakoja apie Dievą, ir aš leidžiu jam kalbėti.

Kai mano sūnui reikėjo rinktis tikybą ar etiką, jis rinkosi tikybą, nes į etiką daugiau nepageidavo nė vienas vaikas. Aš savo vaikams leidžiu rinktis, bet pati jau kaži ar nušvisiu.

Aha, aš mėgėja visokių filmų, dokumentinių irgi. Tai va, žiūrėjau apie žydų genocidą kažkada. Vienam žydui pavyko išgyventi koncentracijos stovykloje, bet jis matė, kaip buvo kasdien žudomi tūkstančiai jo tautiečių. Filmo pabaigoje jo klausia – ”Ar Jūs tikite Dievą?”. Atsakymas buvo :”Jūs turbūt juokaujat… Žinoma, ne.” Suprantu, kad nu nepamato kažko Dievas, pražiūri kokią mažo žmogiuko ligą, bet žydai – ne per vieną dieną išžudyti buvo. Dievas tada atostogas pasiėmęs buvo, ar kaip?