Oi, maža tai aš buvau davatkėlė Po visą rožančių galėdavau sukalbėti – ypač kažkokia nušvitusi buvau, kai Pirmos Komunijos pamokėles lankiau. O dabar esu netikinti. Tam įtakos turėjo daug visokių kabliukų. Sakykim, aš neradau Biblijoje ar kur ten atsakymų į savo klausimus. O atsakymus radau primityvesniame lygmenyje, be jokių skambių frazių ar šifro, užkoduoto tarp eilučių. Aš netikiu, man didelė kančia eiti į Bažnyčią, ten einu tik iš pagarbos kitam žmogui – tarkim, per laidotuves, krikštynas, vestuves. Bet man ten blogai – pavadinčiau tai ”atkentėjimu sukandus dantis ir dairymusi, koks kokios babytės rankinukas, kokia beretė ar pan”. Tačiau aš niekada nekibsiu į atlapus tikinčiam, mano daug draugų tikinčių. Vienas labai labai geras mano draugas kas sekmadienį eina į mišias, ir vis sako:”Aš pasimelsiu už tave, nes esi man labai brangi. ”. Ok, melskis, man nuo to nei šilta, nei šalta. Jis man daug pasakoja apie Dievą, ir aš leidžiu jam kalbėti.
Kai mano sūnui reikėjo rinktis tikybą ar etiką, jis rinkosi tikybą, nes į etiką daugiau nepageidavo nė vienas vaikas. Aš savo vaikams leidžiu rinktis, bet pati jau kaži ar nušvisiu.
