tai vat merginos, kurios teigiat, kad nebezinau ko norinti zekit pacios nesusirkit, buvau tokia pat kaip ir jus, tokios pat nuomones, niekada nesuprasdavau kas per depresijos, galima sakyt juokiaus is tokiu, kol galiausiai kaip sakoma: “lazda turi du galus” ir tas kitas galas atsisuko pries pacia mane o del depresantu keitimo tai reikes pakalbet su psichologe, tikrai man nera taip baisiai kaip pradzioj, kai bandziau savom jegom issikapanot, bet vis tiek nera tos pilnatves, aisku dekoju dievui, kad db yra bent taip, dabar as bent jau uzsiemu kazkokia veiklla, sutvarkau reikalus, o pradzioj kas dejos, 2 menesius pragulejau lovoj, nevalgiau, praverkiau, numeciau tiek svorio, kad paciai sau atrodziau baisiai, padarytas tikrai didelis zingsnis, bet taip noris ismokt vel dziaugtis tais dalykais, kuriais dziaugiaus pries tai. Patikekit, man paciai yra geda, kad tik del tokio dalyko verkslenu, puikiai suprantu, kad buna blogiau, zmones artimuju netenka, neturi kur gyventi ir panasiai..
