Uf. Man žodis “bohema” baigia įgauti neigiamą atspalvį, tiessakant. Ir patarimas vidumi būt bohemščiku skamba kaži kaip nenatūraliai. Daugelis mano sutiktųjų vadinamų jaunų meno žmonių ribotumu nenusileidžia niekam. Ypač kategoriškumo nemeniškiems dalykams atžvilgiu.
O toks aprangos stiliaus žanras vargu ar egzistuoja, tiesiog šio bei to paimta iš kitų stilių, ir sumaketuota taip, kad kažkaip tiksliai neįvardinsi, todėl sakai tiesiog “menininko įvaizdis”.
O šiaip kaip ir bet kur kitur, reikalingas kažkoks vidinis pojūtis, kas atrodo estetiškai, ir kas ne. Bei truputis fantazijos. Kažkokių nustatytų taisyklių gi nėra. Ir spalvos nėra taip svarbu – išsirenki savo mėgstamas ir bandai sužaist kokiu nors netradiciniu deriniu.
Man idėjų sukelia knaisiojimasis po puslapius, kur įvairūs nežinomi dizaineriai deda pieštus modeliukus. Ir šiaip internetas prikimštas visokių nuotraukų, reik tik sugalvot užklausą jų radimui.
Tik patarčiau nesekt tuo baisiu Vilniaus gatvės stereotipu – nutįsusiais megztiniais iš močiutės spintos bei milžiniškom skarom apie kaklą pačiam vidurvasary. Atrodo nekaip.
