Nebežinau ką daryti
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Labas, merginos. Nežinau kaip elgtis ir ką toliau daryti. Trumpai papasakosiu savo istoriją. Esu santykiuose su vaikinu jau daugiau jau beveik 3 metai. Prieš mums susipažįstant, jis sirgo depresija, tačiau buvo pasveikęs kaip ir. Ir dabar jam viskas atsinaujino. Neįstengiu su juo susišnekėti, net atrodo, kad jo meilė man baigėsi. Nesijaučiu norima, seksuali. Rodos, manęs nepasiilgsta net kai nesimatom ilgiau. Buvau keliom dienom išvykusi į Klaipėda dėl darbo reikalų ir grįžus man jis atrodė visai nepasiilgęs. Vos įstengė mane apsikabinti. Tik miegant prisiglaudė mane arčiau savęs, tačiau daugiau įprastai nesulaukiu nieko jau kuris laikas. Su manimi beveik nešneka. Renkasi žaisti kompiuterinius žaidimus arba praleidžia laiką miegodamas, žiūrėdamas į vieną tašką. Bandau jį kalbinti, kad metas eiti pas gydytoją, nes tai jį sunaikins. Bet jis kategoriškas, mano, kad susitvarkys pats. O mano rankos surištos, tenka tyliai naktimis verkti ir mintimis grįžti į dienas, kurios buvo nuostabios. Visaip stengiuosi jam padėti, bet nebežinau ką dar galiu padaryti. Labai skaudu, kai atstumia mane, kai net, rodos, nesiklauso ką kalbu. Pats beveik nekalba, gyvename kurtinančioje tyloje ir tik gana retai jis pradeda šnekėti. Gal kam teko susidurti? Kaip susitvarkot su savigrauža, kad gal čia jūsų kaltė, kad gal santykiai neneša laimės ar panašiai. Nes kartais tikrai jaučiuosi taip, lyg būčiau jam šlykšti, nes net kartais atšoka, jei bandau jį paliesti ir toliau lieka sėdėt ašarotom akim. Aš matau, kad viduje jam labai negera. Noriu būti šalia, bet nesuprantu, ar jam išvis manęs šalia reikia. Gal net nebereikia ir gal esu tik trikdis jo gyvenime, kad šitaip vyksta.
Autore, pirmiausia tai jūs šaunuolė kad esat ne iš tų kurios kelia isterija, pyksta ir iš karto eina lengviausiu keliu- skirtis. Kad bandot ieškot kompromisų ir norit padėt – čia labai gražus žingsnis bet kokiuose santykiuose, ar kai žmonės 3 mėn kartu ar 3 metus, ar 13 metu.
As nepatarsiu nes tokiu santykių neturėjau. Bet akivaizdu kad jam reikia pagalbos, ir be medikų greičiausiai neapsieisit. Aš vis tik bandyčiau dar įkalbinėti gydytis.
Nueikit pas jo daktare ir papasakokit, gal padės kažkaip
Jam depresija, o ne jus jam slyksti ar jusu nebenori, ar nebemyli. Taigi ne kokia sloga jam. Bet prisnekint gydytis bandykit, nes vargiai issikapstys pats, o jei ilgai tai tesis ir jusu santykiai sugrius.
Pastebejau jau kuris laikas, kad negerai. Porą mėnesių intensyviai blogyn ėjo. Prieš tai irgi vis užeidavo blogumas jam, bet dabar atrodo absoliuti duobė visame kame. Kartais jo net netraukia mylėtis su manimi, būnu atstumiama. Stengiuosi duoti jam erdvės, bet su žmogus, man irgi būna sunku. Norisi kartais tiesiog pajaust apkabinimo šilumą, nurimti jei man kažkas nesiseka, bet… negaunu. Kai seniu būdavo pasiilgęs po dienos nesimatymo, dabar atrodo, galėčiau dingti savaitei ir jam nerūpėtų
Na mes nepadesim, kreipkitės į gydytojus ir jo tėvus
@ruta310 bandau su tėvais dėl to kalbėt, bet ir jie bejėgiai
Prie ko čia tie tėvai. Gi jis suaugęs žmogus, ne vaikelis koks kad klausytų ką tėvai liepia. Čia tik jis pats yra galintis sau padėti, prisivertes nueit pas gydytoją. Kitu sprendimų vargu ar yra.
Čia ne prie ko suaugęs ar vaikas, žmogus kai serga depresija jam reikia kitų pagalbos nes pats nesusitvarko, jūs matosi nezinot kas yra depresija
Tai palaikymo reikia, aš tikiu kad ta palaikymą jis ir turi, ką supratau iš autorės komentarų. Tiesiog čia gali norėti visas pasaulis aplink kad jis gydytųsi, bet jeigu jis šito pats iš savęs giliai nenorės, nepadės nei tėvai nei draugai nei dar kas.
Tėvai, draugai gali padėti tuom, kad ikalbes gydytis,nes taip dažniausiai ir būna,o jeigu visi atsiribotu tai tas žmogus vienas niekaip nesusitvarkytu ir visai nesvarbu kiek jam metų.Kiek yra pasikore žmonių….neistverdavo depresijos, kaip pagalvoji čia jaučiu baisiau nei vėžys koks,nes depresija ant tiek uznuodija žmogui sielą kad jis nusprendžia pasikarti,kosmariska liga kaip pagalvoji
@ruta310 baisiausia tai, kad kaip tik draugės kažkurią dieną pradėjo kalbėti apie savo draugus, pažįstamus, kurie sirgo depresija, nesigydė ir galiausiai užbaigė savo gyvenimą. Tai grįžus namo tiesiog gulėjau įsikniaubus į pagalvę ir rėkiau, nes aš nežinau kaip viskas gali baigtis, jeigu jis nesiims gydymo
Tevai ir draugai gali padet,bet pirma turi zinot apie tai.o ir autore nebus viena su ta nasta.nes yrs labai sunku salia but.
Kažkur rašė, kad Lietuva pagal statistiką Europos yra didžiausia savižudžių valstybė…. mano mamos draugės vyras sirgdavo depresija, gydėsi pageredavo, poto vėl užeidavo,tik užeidavo kaskart vis stipresnė… kažkur po 10 metų tokios kankynes rado pasikorusi,o žmogus sakė buvo aukso gabalas,kai nesirgdavo ir darbštus ir geras ir juokingas, iškalbingas….tik susirgdavo, viskas, mesdavo darbą,neatsikeldavo iš lovos,ta žmona vargšė kiek iškentėjo
Baisiausia, kad pati depresija nesusirktumėte, situaciją labai sunki.. aš turiu panašaus likimo draugę, bandžiau ir gražiuoju, ir piktuoju – kaip į sieną. Esu pasakius, kad ji turi leisti man padėti ir turi lygiai taip pat stengtis, o ne teisinti save depresija. Būna sunkiau, bet būna ir lengviau, pastangas labai svarbu matyti. Jei ne, aš esu visiškai bejėgė ir atsitrauksiu, nes negaliu griauti ir savo gyvenimo.
O jus ruta310, cia ikvepianti komentara suraitet. Koks tikslas? Patarimo jame nebuvo.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
