Nepasipirš?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki. Nežinau ką ir galvoti, tad paklausiu, kaip ši situacija atrodo jums.
Prieš 3 metus susipažinom su vyru. Šiuo metu man 28, jam 30. Draugavom metus, paskui persikėlėm gyventi kartu. Prieš apsigyvenant kartu tvirtai jam pasakiau – gyvensiu kartu tik 2 metus. Nes manau, kad jei vyras nepasiperša per 2 bendro gyvenimo kartu metus, maža tikimybė, kad pasipirš vėliau. Jis neprieštaravo, net sakė, kad jam ši idėja irgi atrodo visai protinga, todėl susitarėm, kad per tuos 2 metus pasižiūrėsim, kaip mums sekasi butyje. O po to spręsim, ar norim vedybų ir kurti šeimą, ar skirsimės.
Nu ir ką, praėjo tie 2 metai ir nors apie mūsų susitarimą per juos vis pašnekėdavom, bet žiedelio taip ir nesulaukiau… Tad prieš porą dienų priminiau jam mūsų susitarimą, pasakiau, kad terminas jau baigėsi, kad aš esu pasiruošusi vedyboms, nes gyventi kartu mums, mano nuomone, sekėsi visai neblogai ir paklausiau, o ką mano jis. Nori vedybų ar ne? Tai jis vietoj to, kad tiesiai šviesiai pasakytų, ką galvoja, pradėjo kažką neaiškaus mykti. Kad ir kaip klausiau, jis tik kažką mykė mykė, kol man trūko kantrybė ir ėmiau krautis daiktus. Jis ėmė mane stabdyti, maldavo neišeiti, bet apie vedybas, atrodė, nė girdėt nenorėjo…
Tai ir išėjau, kad ir kaip jis maldavo pasilikti… Grįžau kol kas pas tėvus, paskui gal ką išsinuomosiu.
Dabar jau kelinta diena po mano išėjimo jis kasdien atvažiuoja pas mane su gėlėm ir saldainiais ir maldauja grįžt. Tvirtai jam sakau, kad grįšiu gyvent kartu tik tada, kai jis tvirtai apsispręs, kad nori su manim kurti savo ateitį. Kelis kartus pakartojau, kad nevažinėtų be reikalo pas mane, nes be sužadėtuvių žiedo tikrai neketinu grįžt.
Bet atrodo, kad jis negirdi… Kažką tik numykia ir toliau maldauja grįžt ir važinėja pas mane ir skambinėja pastoviai vos ne verkdamas į ragelį. Jau net gėda prieš tėvus… Ką patartumėte daryti? Jau kalbėjau visaip, ir kad pailsėtų nuo manęs ir apsispręstų vienatvėj, ko jis nori, ir pykau ir variau lauk su visom gėlėm… Niekas nepadeda!
Jam reikia tik nemokamos namu seimininkes. Nereikejo isvis gyventi kartu be vedybu. Tiek metu issvaistyta. Liudna
Kažkaip susidarau nuomonę, kad daugelis santykių ieškosi tik tam, kad kažkas pasipirštų, namą pastatytų, vaiką užtaisytų, o pats žmogus net nėra svarbus, kuris šalia, svarbu, kad atliktų tuos veiksmus, o jei ne tada Thank you, next.
Gal jis jau suplanaves pirslybas artimoje ateityje ir nenori isduoti ruostos staigmenos ar panasiai?
Vienoms moterims santuoka yra svarbi, kitoms ne. Todėl čia kiekvienos skirtinga nuomonė. Aš visiškai pritariu autorei. Ji iš anksto pasakė savo sąlygas, ir jis sutiko. Čia tikrai ne iš tų situacijų, kur moteris tyliai pagalvoja, ir po to stebis, kaip vyras drįso nesuprast. Šaunuolė esat, kad nenusileidot ir netempėt dar kelių metų!
Autore, laikykis savo. Tegul pasedi porą savaičių be tavęs. Pamatys, ką prarado, ir greitai su žiedu atvažiuos. Tu šaunuolė, jis sąlygos žinojo iš pat pradžių. Todėl elgiesi teisingai.
Nesąmonė.
Cia as viena nelabai dziaugciaus Taip ziedo issireikalavus?🤔 suprantu Jusu pozicija, bet dabar Ar dziugintu tas ziedas po tokio ultimatumo?
O kiek jau laiko prejo po “termino”? Jum paciai negaila kartu praleisto laiko, negaila griauti santykiu, neliudna ir nepasiilgstat jo? As nemanau, kad tokie ultimatumai galimi kai žmogų tikrai myli, kai matai ji savo gyvenime,kai nori kartu pasenti. Kitas dalykas, kam tas žiedas, kai jo issireikalauji jega. Jug tai ner tas pats, kas samoningas vyro sprendimas
Mes susitarėm, o jis susitarimo nesilaiko. Nenori nei skirtis, nei pasipiršt. O aš sugyventine daugiau neketinu būt. Tuo labiau, kad jau noriu vaikų, šeimos, stabilumo, o ne gyvent dar 10 metų kartu nei pagauta, nei paleista ir galvot ar jis myli mane ar nemyli. Nes dabar jau nebesuprantu jo jausmų – lyg myli, nes važinėja su gėlėm pas mane ir maldauja grįžt, bet lyg ir nemyli, nes pirštis nenori, iškart mykt kažką pradeda.
Bet rimtai – ar apsidziaugtumete dabar ziedu?
Tai kazkas negerai jam, jeigu mykia. O ka konkreciau “mykia”?
Žinoma apsidžiaugčiau. Bet kokioj situacijoj apsidžiaugčiau. Reiškia, tikrai mane myli ir nori su manim praleist gyvenimą. Aš juk neverčiu jo man pirštis. Eidami gyventi kartu viską aptarėm kaip du suaugę žmonės ir jam tiko sąlyga, kad po 2 metų gyvenimo kartu arba susižadam, arba išsiskiriam. Aš susitarimą vykdau – nepasipiršo, tad išsikėliau, nes taip išeina, jog jis pasirinko kitą variantą – skyrybas.
Kaip galima mylint žmogų taip imt ir palikt?
Na va, bent viena turinti savigarbos Stiprybės jums atore. Tikėkimės jūsų draugas ateis į protą. O jei ir ne, tai tik įrodys, kad jūs verta geresnio.
Taip buna kai ziedas svarbiau uz zmogu, esanti salia
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
