Kažkaip labai didelių kuriozų neprisimenu. Šiaip Italijoj turėjom plaukti paskutiniu keltu iš salelės esančios labai dideliame ežere. Atplaukia keltas numatytus laiku, parodom bilietus, įlipam. Bet vienas jūreivis vis kartoja “Bardolino, Bardolino”, galvoju įdomu, ką čia reiškia… tada prisiminiau, kad yra miestelis visai kitoje ežero pusėje, nei mums reikia. Tai jau nuiminėjo laivo tiltelį, kai su drauge supratom, kad reikia šokti iš šito laivo. Būtume nugrybavusios ir paskutinį traukinį po to praleidusios… neįsivaizduoju, kaip būtume grįžusios tą naktį į savo miestelį
Kai keliavom naktiniu traukiniu į Armėniją, norėjom I klasės bilieto – dvivietės kupė. Bet tokios vietos jau buvo išparduotos, tai galvojom, čia tai bus kelionė su kokiais dviem armėnais mažytėje kupe per naktį. Bet ką darysi… jau priėjom prie traukino, matosi prisėdę tose kupė išsirengusių armėnų, kai kurie matosi alų geria, kortom pliekia, taip jo… tada priėjo traukinio darbuotojas, pažiūrėjo į mūsų bilietus, nulėkė su viršininku pakalbėti, ir nuvedė vis tiek mus į atokiausią vagoną, kad galėtume ramiai važiuoti. Tai buvo faina bet vis tiek vienu momentu iš kažkur atsibaladojo girtas armėnas ir 20 kartų paklause: “kaip jums padėti?”, bei dar 20 kartų – “rašykit mano numerį”. Užsirašėm, kad greičiau atsikabintų, bet pamiršęs vėl liepdavo rašyti vos spėjo išeiti iš mūsų kupė, iškart durim trenkėm ir užsirakinom
O Jerevane tas vaikinų dėmesys toks, kad kartą ir parduotuvėj slapstytis reikėjo jie nepiktybiniai, bet labai įkyrūs. Nors kartais padeda tas įkyrumas, vienas šalia sėdėjo valandą laiko kalbindamas, nors sakėm, kad nenorim susipažinti, kol galiausiai pavargom ir sutikom eiti kavos
