žudau jaunystę :(
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos mielos visažinės. Noriu pasipasakoti, nes kantrybė baigia pasiekti kritinę ribą, noriu save išgelbėti nuo šito egzistavimo, nuo kažkokios nepaaiškinamos baimės, amžino nerimo, ašarų kaupimosi akyse nuo nežinia ko.
Ar aš viena tokia esu, kuri bijo. Bijo padaryti, kažką keisto, bijo patirti kažką naujo, bijo išeiti iš savo komforto zonos, bijo viešai kalbėti, bijo, kad kažkas blogai pagalvos apie tave, bijo kažkam pasipriešinti ir išsakyti savo nuomonę, bijo pasikeisti, nes nu ble ką pagalvos kiti. Ir taip visus dvam du metelius. Nu jau turėjau išaugti atrodo iš tokių baimių. Dabar kovoju su savo vidiniais demonais, nes rašau baigiamąjį darbą, kurį apsiginti reiks kalbant viešai… Mane tai žudo, parašius nedaug atrodo nieko nespėsiu. Praktika mano susijusi su bendravimu, vėl gi kiekvieną dieną kažkokia baimė. Verkiu vakarais, nes nebegaliu. Nebegaliu taip, aš turiu svajonių, kurias noriu įgyvendinti, bet vėl gi bijau. Aš nenoriu, kad taip būtų visą gyvenimą, jaučiu kad žudau save. Įkopiau į trečią dešimtį, bet neišugdžiau savybių, kurių reikia norint išgyventi šitam pasaulyje. Ir dar esu tinginė. Gal esat kuri buvus panašioje situacijoje, kaip išbridot iš šitų nesąmonių? ((
Aš irgi nesu viešų kalbų entuziastė irgi nemėgstu išeit iš komforto zonos, ir esu labai daug gerų galimybių taip pražiopsojus. Bet esu ir daug ką padarius ir pasiekus dėka drąsos ir išėjimo iš komforto zonos. Gali merginos pasidalinti patirtimi, pasibėdavosite kartu, bet tai nepadės. Turi tiesiog pakliūti į tokią situaciją be išeities, kad ir takrim tas viešas kalbėjimas pristatymo metu, tu neturi kur dėtis jei nori pasibaigti mokslus..
Aš asmeniškai manau daugiau drąsos įgavau padirbus klientų aptarnavimo srityje, tada nori nenori teko bendraut su labai įvairiais žmonėmis, kas pridavė drąsos. O šiaip galiu užtikrinti, kad labai gera padarius kažką naudingo ir išėjus iš tos komforto zonos, kada savim gali didžiuotis ir kiti gali tavimi didžiuotis. Davai baimes mesk lauk, nes veltui gyvenimas prabėgs.
Tai taip pažįstama, kaip sakoma iki kaulų ir smegenų.. Tikriausiai ir aš tokai esu, skaita uir galvoju: ,,šis tinka, šis irgi” ir net gėda pasidarė.
Tai vadinas social anxiety
Manau, jog didžiąją dalį nepasitikėjimo savimi nulemia aplinkiniai žmonės – kaip jie tave priima, kaip jauties tarp jų. Paskutinį kartą taip jaučiaus gal 9-10 klasėje, paskui pasikeitė žmonės. Kai atsirandi tarp tų, kurie nelaiko savęs tobulais, atsiranda daugiau drąsos. Dabar beveik nejaučiu baimės kalbėt viešai, nuomonę išreikšti yra malonumas. Sakyčiau, reiktų keisti žmonių, su kuriais bendrauji, ratą.
Ne, tai vadinasi gyvenimu.
Tai pas tuos, kurie nebijo gyvenimas kitoks
Normalu. Juk visi kažko bijo. Tiesiog reikia perlipti per save, jeigu nori kažkokio pokyčio savo gyvenime.
22 metai, hmm aš tai iki tokių metų buvau pastudentavus kaip reikalas, geri atsiminimai, nes paskui bus tik darbas darbas darbas… o šiaip viešų kalbų bijo dauguma, gi nedrąsu prieš daugiau žmonių kalbėti, asmeniškai aš esu gan konkretus žmogus, pasakau ir taškas, negaliu iš eilės kalbos varyti, man reikia kaip atgalinio ryšio…tai per kalbėjimus, prezentacijas irgi sunkiai būdavo, bet neimdavau į širdį…per bakalaurinio ginimą išvis juokiaus, durnas juokas užėjo, net už durų stovėjusios grupiokės galvojo, kas čia vyksta…bet kadangi kaip radau demotyvacijoj, esu perfektchuistė – viską noriu padaryti tobulai, bet kai pamatau, kad nesigauna ar nesigaus, pasakau ai bus gerai ir taip, tai lengviau ir gyvent…visad sakiau sau, viskas bus gerai, nueisi, padarysi, pasakysi ir bent būsi pabandęs, blogiau nebus, visi daro klaidų…tai daug kas ir sekasi…o persilaužiau tai 15, staigiai iš pilkos pelytės tapau mergina, kuri pradėjo dažytis, sukneles, sijonukus dėvėti, eiti į pasimatymus, nebijoti užkalbinti vaikiną ar kaip tik jį nusodinti…16 susiradau vaikiną rimčiausią, kurį turiu iki šiol, tarp kitko parašiau pati…o vėliau tik smagiau, tiek studijose iš 8 iki 10 pasikeldavau pažymius, tiek darbo pokalbiuose gerai sekėsi, nes reikia eiti ir pasiimti…
Visi jo bijo, visi bijom klaidų, kitų žmonių, savęs pačių, tos baimės niekada nedingsta ir visada yra, tik su laiku, suvokimu ir patirtimi jos mažėja, keičiasi.
P.S. Jos yra augimi ir brandos dalis, tai tarsi saugikliai kurie padeda mums.
Man patinka lėktuvai. @@@@@
Tik jau nesakyk, nes pazistu asmenu, kurie nebijo ir is autore tik pasijuoktu…
Bei augimas ir branda vieniems pasiteisina, o kitiems -ne, nes problema slypi kitur.
Tegul tas kas nebijo nieko apmėto mane akmenim.
Tegul šitas reikalas ir vadinasi social anxiety, gyvenimas ar dar kas nors esmės tai nekeičia. Aš žinau, kad visi bent kažkiek bijo, bet vieni tiesiog moka su tuo susidoroti ir to neparodo, todėl ir atrodo, kad jie neturi baimių ir iš mano baimių tik pasijuoktų. Dėl ko kristų mano savivertė, nes aš per giliai paimčiau į širdį.
Keista, bet nors ir bijodama visko susiradau vaikiną, kartu tris metus esame. Na taip prie savų žmonių nėra tų baimių, galiu elgtis laisvai, išsakyti savo nuomonę, būnu visai kitas žmogus. Minimaliai ta draugystė padėjo tas baimes sumažinti, bet ne tiek, kad galėčiau gyventi tokį gyvenimą apie kurį pasvajoju. Tos svajonės nėra iš fantastinės srities, jos paprasčiausiai susijusios su tų baimių atsikratymu.
Autore, galbut esate intraverte. Cia aisku vienas is daugelio variantu. Paslaptis viena – gyvenime pasirinkti tinkama profesija, ismokti kartais uzsideti kauke ir pirmyn
intravertas nelygu bijantis bendravimo/jauciantis nerima
man irgi kažkas būdinga iš to kas pasakyta, na su amžiumi praeis kažkiek, nes Jūs dar labai jauna, o šiaip reikia save kažkaip įtikint, kad nereikia sureikšmint per daug visko, sukalbet kaip maldelę dažniau, kad viskas dzin, viskas gerai ir pan.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
