Kaip jums pavydziu
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Siandien buvau isejusi i miesta, ejau uz kazkokios poreles. Nugirdau ju pokalbi, detaliai nieko nepasakosiu, taciau esme buvo tokia, kad mergina gali laisvai jaustis prie vaikino, kalbeti nesamones, vienas ant kito svelniai “pastumti”. Kiek turejau santykiu, tai visi buvo paremti kazkokiu dalykiskumu, baime pasakyti tai ka galvoji, negalejau buti savimi. Jei bandydavau atsiverti, tai likdavau nesuprasta. Nezinau kodel taip yra, kodel sutinku tokius zmones, kodel jie supa mane. Dabar isvis esu viena, neturiu net prie ko prisiglausti, o taip grazu ir pavydu paziureti i poras, kurios eina uz ranku susikabine ir kikendamos. Tema tam, kad galeciau pasidalinti liudesiu.
up
Ne tu viena tokia
jei negalit salia vaikino jaustis visiskai laisvai ir buti savimi, tai-ne jusu zmogus
kazkaip tik “ne mano” zmones pasitaiko.
Dar kaimynas jau kuris laikas su panele vaiksto. Nieko nesakau, as jo neisiziurejus, bet vis per langa pamatau kaip abu atvaziuoja (negalvokit, kad ziuriu pro langa i zmones kaip bobute). Tik islipa, abu uz rankyciu susikabina ir eina. Paskui is laiptines girdisi kaip juokiasi. O as sedziu.. o jetau, taip ir spaudzia sirdi tokie vaizdai
Visi esam šiek tiek kitokie prieš naujai sutiktus žmones, jus tikriausiai sukuriat visai kitokį įvaizdį pradžioj ir per ilgai jį palaikot, siūlyčiau iškart atviriau elgtis taip greičiau suprasit ar jūsų ar ne žmogus.
aš galiu laisvai jaustis prie žmonių, kurie manęs fiziškai netraukia kitu atveju – juokauju nejuokingai, kažkaip keistai jaučiuos, bandau įtikt
vat man irgi panasiai, o taip noriu to laisvumo..
As iki 25m savo zmogaus nesutikau, nu ir ka? Gyvenk savo gyvenima, dziaukis juo, koncentruokis i kitus dalykus ir tikrai atsiras TAS zmogus
Labai įdomūs jūsų pasakojimai. Parašykite daugiau istorijų pastebėtų pro langą. Kaži ką jie ten juokavo… negaliu kaip knieti sužinoti.
jaučiasi, kad pavasaris atėjo…
Temos autore, gali PM parašyti?
Netavo tentasbernas, kitas. nesjaudink.
Aš vaikščiojau pusmetį į pasimatymus, visiems vaikinams patikau, su kai kuriais lyg ir bandžiau rimčiau, bet būtent dėl to, kad nesijaučiau savimi ir bendraudama pastoviai įsitempus buvau, nutraukdavau greitai viską. O galiausiai, kai visai nesitikėjau, su žmogumi, kuris maniau, bus puikus draugas, susiporavau, nes su niekuo nesijaučiau taip laisvai, kaip su juo.
Jau geriau būti vienai, nei su bet kuo. Ateis ir jūsų eilė, ir rasit tokį žmogų, šalia kurio jausitės taip, kaip aprašėt tik mažas dalykas- nelaikykit įsikibus idealų
Mes su vaikinu kaip geriausi draugai, abu “didieji filosofai” stumikai. Kartais pamąstau, ką pagalvoja kiti, kai nugirsta mūsų pokalbius, nes kalbam viską, kas šauna galvon, išdiskutuojam visas neįmanomas ir įmanomas situacijas. Su niekuo kitu man neišeina tokių pokalbių užmegzt kaip su juo. Tiesiog nereik specialiai ieškot, o laukt, bendraut su žmonėm, o radus kažką, neskubėt įsipareigot ir prieš tai gerai susipažint kaip draugams. Pati visiškai neieškojau, bet radau kone tobulą žmogų sau.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
