Gyvenimo melodrama
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Prieš metus su puse turėjau vaikiną. Nors gal reikėtų sakyti – maniau, kad turėjau vaikiną… Draugavome beveik 3 metus. Per atstumą, nors ir nedidelį +/- 55 km.
Susitikdavome kelis kartus per mėnesį. Aš aišku mielai būčiau susitikusi daug dažniau, tačiau jis neturėdavo laiko, o gal ir noro. Visada susitikimams iniciatyvą rodydavau aš.
Leisdavome laiką kaip ir visos kitos poros – su draugais, šventėse ir pan. BET. Niekada nesimylėjom. Visuomet eidavome kartu miegoti, viename kambaryje ir vienoje lovoje. Apkabindavo, pabučiuodavo ir „labanakt, myliu tave, aš labai pavargęs“. (Impotentas, gėjus ir pan.??? Tuo metu taip galvojau ir aš) Kartais būdavo momentų, kai atrodė jog pasimylėsim. Bet tik atrodė. Nes realiai jis net liemenėlę bijo atsegti (tikrai leidau). Pamenu pirmuosius kartus, kai likome kartu nakvoti, jis miegodavo su drabužiais. Iki kol nepasakiau, kad jei nenusivilks – gali klotis sau patalus ant grindų ir miegot ten. Būdavo bučiniai, glamonės, tačiau lemiamą momentą jis staigiai atšaldavo. Ignoravau tai. Prievartaut irgi jo nesinorėjo.
Kas keisčiausia apie seksą mes kalbėdavome ir kalbėdavome daug, mintimis jis jo norėjo. Bet tik mintimis.
Pažinojau visą jo šeimą ir visus giminaičius. Buvau visiems pristatyta kaip jo panelė.
Išsiskyrėm. Ne tik dėl sekso, kurio nebuvo, bet ir dėl kitų priežasčių.
Vaikinas domėjosi kita religija. Mėgino ir mano mąstymą pakeisti – nesigavo. Kuo daugiau jis klimpo į kitos religijos kilpą – tuo labiau mes tolome. Neliko apie ką kalbėti. Mastėm visiškai skirtingai. Kiekviena diskusija virsdavo konfliktu. Išvadindavo mane kvaile, kuri nieko neišmano ir nesupranta.
Šiuo metu buvusio vaikino nematau išvis. Na nebent kai kokios nors rimtos progos – šventės (vestuvės, krikštynos), į kurias pakviečia bendri draugai. Viskas būtų lyg ir gerai.
BET. Yra vienas bendras mūsų draugas, kuris nuolat man primena apie jį. Pastoviai klausinėja ar aš dar myliu buvusį vaikiną. Atsakau NE. Tuomet prasideda „myli jį, visada mylėsi, nemeluok sau“. Ironija, sarkazmas ar pasityčiojimas iš manęs? Pagalvočiau, kad pats pavydi. Tačiau šitas bendras draugas turi žmoną.. Sutikęs mano buvusį vaikiną jam sako maždaug taip „kaip gerai kad Ją (t.y. mane) palikai, nes kvaila, ji baigia išprotėt dėl tavęs ir t.t.“. Pas kitus mūsų bendrus draugus klausinėja ar aš su buvusiu vaikinu esu pasimylėjusi (lyg jie būtų prie lovos su žvake stovėję). Nesuprantu ir nesuprasiu, kodėl jam tai parūpo ir kodėl išvis mano, kad mes taip ir nepasimylėjom per tiek metų (o gal buvęs kažką leptelėjo). Juk ar kas nors pagalvotų, kad du suaugę žmonės, kurie visada miega kartu, draugauja kelis metus – nesimyli (kartu niekada negyvenom)? Toks asmeninis dalykas žinomas tik man ir mano buvusiam vaikinui. Ir tik nereikia pradėt manęs teist, kad dėl sekso iš karto nepalikau vaikino. Aš pati save jau nuteisusi. O gal tuomet mes buvome tam per jauni, juolab, kad būtume buvę vienas kitam pirmi.
Buvusio vaikino dabar tikrai nemyliu ir net nesudarau jokio preteksto niekam taip galvot. Po jo turėjau trumpalaikę draugystę, bet niekas nesigavo. O ir buvęs vaikinas šiuo metu turi merginą, su kuria kartu gyvena. Aišku, nauja porelė kitokios religijos (kuri labiau sekta, nei religija), badauja savaitėmis (vėl gi religija „badavimas išvalo protą ir mintis“ ), gadinasi sveikatą. Iš visai simpatiško vyro šiuo metu likę „kaulai ir skūra“. Bet suprantu, kad tai jau ne mano reikalas. Kita vertus ir džiaugiuosi dėl jo, nes turi panelę, kuri masto taip kaip ir jis. Tačiau. Iš kitų bendrų draugų visai nesenai išgirdau, kad buvęs mielai apie mane vis dar pakalba ir paklauso naujienas.
P.S. Bendras draugas, kuris pila druską ant žaizdų abiems – tik draugas, kurį deja, bet tenka matyti dažnokai.
Ką manot apie buvusį vaikiną ir apie bendrą draugą? Ar čia tik aš vienintelė laikau juos abu nenormaliais? Kaip spręsti tokią situaciją? Kaip pabaigt šitą nenormalią situaciją. Aš jau pati nesuprantu savo gyvenimo. Žinau tik tiek – mano gyvenimas yra didžiulė nesąmoninga melodrama.
na nenormalūs iš tikrųjų šiek tiek , o šiaip aš apie savo gyvenimą irgi galečiau taip pat pasakyti, o šiaip nera čia del ko sukti galvos
Įdomu pasidarė kas per sekta?
Oi dėl jos painiava išvis… Pavadinimo aš tikrai net nežinau tikslaus. Meditacijos už didelius pinigus grupėse, spec. maistas arba badavimas po keletą parų, savaitę ir t.t. Kadangi badaujant ir susilaikant nuo valgymo poreikio šviesėja protas. Nenoriu dėl to plėstis. O kita religija nežinau ar su tuo susijusi ar ne. Bet žmogus šiuo metu tikrai ne krikščionis.
Nebuciau buvus 3 metus su tokiu..
O tu bled, pirma mintis – kas tiek skaityt gali n.x.
Bet labai įdomiai susiskaitė. Deja net nežinau ką patart, nesuprantu koks tikslas tam draugui taip kalbėt
Kaip sako mano močiutė TLDR
Buvęs vaikinas tiesiog ne jums skirtas buvo, nesutapo pasaulėžiūra, interesai, o bendras draugas tikrai ne šiaip sau kalbas kursto. Bendras draugas yra energetinis vampyras, turi patologiją – knisa žmonėms protą ir nuo to jaučia malonumą. Tai nėra retas žmonių bruožas.
Iš jūsų teksto matosi, kad jausmų buvusiam dar turite, tik neigiate (kas yra normalu ir suprantama)… Na, jei jau taip norite, kad tų jausmų nebebūtų, tai nekreipkit dėmesio į kalbas, svarbiausia – nesiginkite, nes ginasi tie, kurie kalti, tiesiog nuleiskite jo kalbas juokais arba iš viso ignoruokite…
O šiaip aš net nesupratau, kas per situacija ir ką jums čia reikia spręsti. Su vaikinu jau išsiskyrusi, o bendrą draugą galite mesti per bortą, jei jis jūsų lūkesčių nepateisina. Ką, neturit kitų draugų? Būtinai jums vis reikia grįžti į aplinką, kur keistasis sektantas ir jo šalininkai renkasi? Būtina su juo bendrauti? Kokio velnio iš viso bendrauti su savo džiūsnos ex’o draugais? Kodėl negalite jų išvengti? Kartu dirbat?
Normalus dar tas jūsų gyvenimas, anokia čia melodrama, būna daug įdomesnių ir sudėtingesnių situacijų. Mažiau sureikšminkite – mažesnės ir problemos atrodys
Man jūsų komentaras patinka, ačiū labai tiksliai apibendrinote bendrą draugą. Dabar atsakysiu į jūsų klausimus. Kitų draugų turiu. Aplinkoje ne visi sektantai Su buvusiu aš nebendrauju išvis, juk sakiau – sutinku jį tik per rimtas šventes. Bendri draugai – ne tik buvusio, bet ir mano. Juk išsiskyrusi su vaikinu, neprivalau skirtis ir su visais draugais Su vienais bendrais draugais dirbu, kiti kaimynai ir pan aš visiškai nesu susireikšminusi…
ką tai reiškia?
“Sureikšminkite”, o ne “susireikšminkite” sakiau tikrai nemanau, kad esat susireikšminus.
“Kaip spręsti tokią situaciją? Kaip pabaigt šitą nenormalią situaciją.” …uuummm, kokia yra konkreti problema ir ką jūs norite spręsti vis tiek likau nesupratusi…
Ignoruokit tą bendrą draugą ir nebeliks problemų. Juk neprivalot su kaimynais, bendradarbiais ir panašiai kalbėtis apie savo asmeninį gyvenimą.
oi, atsiprašau, ne taip jūsų žodžius perskaičiau Nežinau ką pasakyti tokio bendram draugui, kad užsičiauptų. Nes jo kalbos labai dviprasmiškos. Mane skatina su buvusiu taikytis neva aš geriausia jam ir jam labiausiai tinkanti mergina esu, o buvusiam suokia, kad jis šaunuolis, jog mane paliko, nes aš esu kvaila ir t.t. Taip pat nesuprantu jo motyvų aiškintis apie mano intymų gyvenimą. Todėl ir mastau – ar gali būt taip, kad buvęs vaikinas viską jam išpasakojo, tik pateikdamas kitokią versiją nei buvo. Na gal dabar suprasite problemas
Neprivalau ir nekalbu, bet tokiu atveju iš jų pusės gaunasi ilgas monologas apie tai, jog neturiu ką pasakyt nes jie tik kaimynai ar kolegos, bet ir mano draugai, su kuriais leidžiu laisvalaikį ir pan. Bet gal reikia keist aplinką man
Nuo to draugo kaip įmanoma labiau atsiribokite. Pažįstu vieną tokį, kur tik menkiausią širdperšą užuodęs visko išsiklausinės, o paskui išnešios kaip pletką plius suras būdą, kaip dar pakurstyt viską ir tada bus labai savim patenkintas.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
