Kaip išsivaduoti iš liūdesio?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Kai buvau vaikas, man buvo nesuvokiama, kaip įmanoma ilgiau nei vieną dieną liūdėti? Deja, dabar tai puikiai suvokiu. Man 18m. ir jau nuo pat pavasario pradžios, gal net ankščiau nebesijaučiu laiminga. Neturiu draugų, vaikino, jokių pasisėdėjimų, vakarėlių, pasivaikščiojimų, pokalbių. Neturiu nieko. Matau žmones, kurie yra beprotiškai laimingi, turi nuostabius draugus, antrą pusę, gražią šeimą, visada susiranda kažkokios veiklos. Keliauja, atranda kažką naujo ar tiesiog grožisi geru oru. O aš esu tokia negatyvi persona, mane tas gražus oras žiauriai erzina, nes tada pradedu suvokti, kad va tokiu oru daug kas išeina į lauką, o kai lyja ar dar kažką bent jau galiu pasiguosti, kad ne vien aš esu sėdžiu namie. Tiesiog mano gyvenimas toks niūrus, kad atrodo nebeįmanoma atrasti kažkokio džiaugsmo, laimės. Tiesą sakant, nepamenu jausmo, kada jaučiausi laiminga.
Ir dar ką galiu pasakyti, kad stengiausi keisti savo požiūrį. Buvo laikotarpis kada bandžiau užmegzti naujas pažintis, susirasti naujų draugų, bet jie ir be manęs jų turi, tad supratau, kad aš jiems tiesiog kaip tuščia vieta. Bendrauja, tik kada reikia naudos. Po to karto dar liūdnesnė situacija.
ir aš tokia pat..
oho..neturite vakareliu, baliavonkiu, ir pasisnekejimu..viskas, pasaulio pabaiga.. matosi gyvenime nieko rimto neveikiate. siulyciau susirasti prasminga veikla pirmiausia.
žinok skaitau, ir toks vaizdas, kad viskas apie mane, amžius ir tas atitinka!
Man kartais pavyksta apgauti save, apgauti šį liūdesį, bet neilgam…
panasu i besivystancia depresija, man taip viskas prasidejo, na bet as turejau draugu, veiklos vakareliu, tiesiog niekur nebenorejau eiti, tikrai gailiuosi ,kad nepradejau visko keisti ankciau, nes viskas baigesi labai bjauriai. jus jauna mergina, garantuoju, kad galite atrasti draugu, galbut netgi per cia, arba pradekite lankyti kazka, bureli ar kazka panasaus, tikrai susirasite nors viena drauge. nenorekite visko greitai, kai nieko neturite, pasistengus viskas po biski gali pasikeisti, tik reikia susiimti kol nevelu.
na užeina ir vel praeina savaime, nuotaika keičiasi, gal kartais nusivii kažkuom ir vel užsidarai savyje , nebesinori nieko matyti, viskas erzina, nihilistas toks pasidarai, gal per jautrios ir per sudetingai į viską žiūrim. Ne depresija čia charakteris toks
Ką jūs kalbat. Žmogus yra socialus gyvūnas ir bendravimo poreikis yra normalus dalykas, jis neatsiranda iš to, kad žmogus “nieko rimto gyvenime neveikia”.
Manau, kad temos autorei tiesiog reikėtų kokiu nors būdu ieškoti draugų, bendraminčių ir tiek.
su manim visiskai tas pats….
bet stengiuosi liudesiui nepasiduot ir viena kazkur nueiti, dviraciu pavazinet, pabegiot ir tt
@l’obscurite va būtent apie ką aš kalbu! Šiaip atsirado žmonių, su kuriais bendrauju, atrodo juda kažkiek reikalai, bet ne taip greitai kaip noretųsi.
op
” nuo pat pavasario pradzios jauciuosi liudna” – oho, dar normaliai laikaisi, as nezinau jau kiek metu taip jauciuosi kasdien liudna. ta pati situacija.
o pas mane kuo daugiau vakareliu, pazystamu, tuo labiau jauciuosi vienisesne… kovoju su savo mintimis, nezinojimu ka veikiu siam pasauly, bendrauju su netinkamais zmonemis, sunku islipti is sudinos aplinkos..sedziu ir ziuriu i taska. bijau kad depresija man neprasidetu. siandien namie prie lango prasedejau
Na šiaip reikėtų stengtis į žmones išeit, na jei nepatinka kompanijos, tai užsiėmimą susirasti skokį įdomesnį, na žiūrėti į gyvenimą labiau optimistiškai, nes kitaip tie blogi jausmai išgyvenimai vis labiau įtraukia o tai negerai
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
